John Green „Popieriniai miestai“

John Green

 John Green - premijomis apipiltas jaunas amerikiečių autorius, kurio vardas gerai žinomas visame pasaulyje. Šį rašytoją jau spėjo pamėgti ir Lietuvos skaitytojai, nes „Popieriniai miestai“ yra net trečiasis į mūsų gimtąją kalbą išverstas John Green kūrinys. Džiaugiuosi, jog gavau galimybę labiau susipažinti su šio neeilinio autoriaus kūryba ir galėjau palyginti naujieną su anksčiau skaityta knyga „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“.

 Pagrindinis kūrinio veikėjas Kventinas Džeikobsenas jau daug metų slapčia įsimylėjęs kaimynystėje gyvenančią Margo Rot Špygelman. Vaikystėje buvę neišskiriami draugai, įžengę į paauglystės laikotarpį jie susvetimėjo. Todėl kai vieną naktį Margo išdygsta lange su pasiūlymu kartu leistis į naktinį žygį ir atkeršyti visiems jos priešams, Kventinas ilgai nesispyriodamas sutinka. Beprotiškos kelionės metu jų ryšys vėl sustiprėja ir vaikinas ima tikėtis, jog nuo šiol viskas bus kitaip. Deja, svajonės lieka svajonėmis - kitą dieną atėjęs į mokyklą Kventinas sužino, kad Margo dingo. Kadangi taip nesuskaičiuojamą daugybę kartų buvo atsitikę ir anksčiau, niekas nereiškia didelio susirūpinimo. Tais ankstesniais kartais mergina palikdavo duonos trupinių takelį, užuominų, kaip ją būtų galima rasti, todėl Kventinas pasitelkia visą savo išmonę ir kiek pašniukštinėjęs atranda Volto Vitmeno knygelę „Žolės lapai“. Eilutės, užbrauktos mėlynu ir žaliu žymekliu, priverčia vaikiną sunerimti – gali būti, jog Margo nusprendė pasitraukti iš gyvenimo. Lyg apsėstas jis nusprendžia rasti merginą ir kartu su dviem geriausiais draugais pradeda mylimosios paieškas.

Knygos viršelis

 Ši knyga yra kur kas gilesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Nors pagrindinis Kventino tikslas yra rasti pradingėlę, jam ne mažiau aktualu suvokti, kas YRA Margo Rot Špygelman. „Šitų dalykų negaliu įsivaizduoti ir jaučiu negalįs todėl, kad Margo nepažįstu. Žinojau, kaip ji kvepia, žinojau, kaip elgiasi būdama su manimi, ir žinojau, kaip elgiasi būdama su kitais, žinojau, kad jai patinka „Mountain Dew”, nuotykiai ir teatrališki poelgiai, žinojau, kad ji linksma, protinga ir apskritai geresnė už mus visus. Bet nežinojau, kas ją čia atvedė ar kas čia laikė, kas privertė išvykti. Gal nuo to ir reikėjo pradėti. Išsiaiškinti, kokia Margo tada, kai nebūna Margo, kurią visi pažįsta.” Pasinėręs į tokius filosofinius apmąstymus Kventinas nuolat stebino savo įžvalga ir be galo prasmingomis, giliomis mintimis. Jis ėmė geriau suprasti merginą ir suvokė, kokia ryški jos asmenybė. „Į mano Margo nepanašu, - nesutiko Leisė ir aš pagalvojau, jog turiu savo Margo, Leisė turi savo Margo ir ponia Špygelman turi savo Margo, - ir visi mes žiūrime į skirtingus jos atspindžius kreivų veidrodžių kambaryje”. Beje, šių psichologinių nagrinėjimų dėka Kventinas daug ką sužino ne tik apie mylimą merginą, bet ir apie save patį, draugus, supančią aplinką.

 Knyga man paliko šiek tiek dviprasmiškus įspūdžius dėl to, kad niekaip nesugebėjau rasti ryšio tarp Margo ir savęs. Energinga, vietoje nenustygstanti, užsispyrusi pilnametė, kurios galvoje nuolat verda keistos idėjos ir beprotiški sumanymai, mano nuomone, turėtų būti labiau subrendusi ar bent jau jausti atsakomybę už savo poelgius. „Koledžas – priims ar nepriims. Nemalonumai – turėsi ar ne. Mokykla – gausi A ar D pažymius. Karjera – padarysi ar jos nepadarysi. Namas – didelis ar mažas, nuosavas ar išnuomotas. Pinigai – yra ar nėra. Kokia nuobodybė!” – aiškino Kju ši išskirtinio mąstymo persona. Pilnai sutinku, kad materialūs dalykai neturėtų užimti pirmosios vietos mūsų gyvenime, tačiau sukurti tvirtą pamatą po kojomis ir užsitikrinti ateitį yra labai svarbu. Tokios pat nuomonės laikosi ir Kventinas – jis tiki ateitimi, tiki koledžu, būtinybe dirbti ir net gal kada nors turėti vaikų. Net keista, kad jis įsimylėjo tokią merginą kaip Margo Rot Špygelman (turbūt ne veltui sakoma, jog priešingybės traukia).

Angliškas viršelis

 Savo kūrinyje John Green pažėrė nemažą skaičių gyvenimiškų, kiekvienam žmogui aktualių klausimų. Kodėl tikimės, kad žmonės liausis būti tokie, kokie yra ir kodėl stengiamės įtikti ir patikti kitiems nebūdami savimi? Kodėl visiškai nepažinodami žmogaus apie jį darome savas (ir dažniausiai neigiamas) išvadas? Juk taip lengva įsivaizduoti kito gyvenimą, o dar lengviau apsirikti tai darant… Ir galbūt žmonės yra tokie, kokie mes tikime juos esant? Ar galima ką nors pažinti iki galo? Štai kokių genialių filosofinių minčių kupina ši knyga. Autoriaus rašymo stilius ir jo istorijos dėliojimo struktūra uždėjo knygai didelį ir riebų pliusą.

 Nors rimtas ir gilus, kūrinys tuo pačiu yra ir labai paaugliškas. Knygos veikėjai yra abiturientai, kuriems aktualios išleistuvės, vakarėliai, antrosios pusės, bučiniai, svaigalai ir seksas. Dėl to „Popierinius miestus” rekomenduoju skaityti ne jaunesniems nei šešiolikos metų.