Salla Simukka „Balta kaip sniegas"

  Neskaičiusiems knygos „Raudona kaip kraujas”, skaityti šio aprašymo nepatartina!
 

Salla Simukka

 Šiemet Vilniaus knygų mugėje apsilankiusieji turėjo galimybę susitikti su Salla Simukka, jauna detektyvų meistre iš Suomijos, kurios knyga „Raudona kaip kraujas“ sulaukė milžiniško populiarumo ne tik jaunimo, bet ir suaugusiųjų tarpe. Rašytojos atvykimo proga leidykla „Alma Littera“ nudžiugino Lietuvos skaitytojus išleisdama antrąją daugybės liaupsių sulaukusios trilogijos dalį „Balta kaip sniegas“. Šįkart kūrinio veiksmas iš speiguotos žiemos surakintos Tamperės persikelia į karščio migloje skendinčią Prahą, o Snieguolės ir vėl laukia mirtinai pavojingi nuotykiai, kurie užgniauš kvapą ir neleis atsikvėpti nė valandėlei...

 Po įtemptų ir pavojingų pirmosios dalies įvykių Snieguolė panūsta atitrūkti nuo slegiančios kasdienybės, todėl pasibaigus mokslams trumpam išsiplėšia iš Suomijos ir iškeliauja į vieną gražiausių Vidurio Europos miestų – Prahą. Deja, merginos laisvės, savarankiškumo ir vienumos laimę netikėtai sudrumsčia dvidešimtmetė Lenka, kuri nedrąsiai prisiartinusi prie Snieguolės prisistato esanti... jos netikra sesuo. Žingsnis po žingsnio Snieguolė ima smukti į Lenkos paslapčių liūną, išgirsta apie mįslingą sektą ir atsiduria samdomo žudiko žinioje. Ant kortos pastatytos ne tik jos ir kitų žmonių gyvybės, bet ir giliausiai slepiamos merginos paslaptys. Ko Snieguolė bijo ir ką slepia net nuo savęs pačios?

  Skaitydama kitų atsiliepimus apie pirmąją trilogijos dalį, pamenu, nustebau, kad daug kam šio kūrinio kompozicija pasirodė per daug suraizgyta ir paini – asmeniškai man nekilo jokių keblumų. Šį kartą buvo kiek kitaip – dažnai reikėjo sustoti ir apmąstyti kūrinio siužetą, susigaudyti, apie kurį veikėją eina kalba. Taip nutiko dėl to, kad istorija yra pasakojama iš kelių žmonių perspektyvų, joje gausu sapnų bei prisiminimų nuotrupų, o rašytoja informaciją pateikia mįslėmis, leidžia skaitytojui pačiam interpretuoti ir spėlioti, kas gi vyks toliau. Tai - didelis pliusas Sallai Simukkai. Nedaugelis rašytojų sugeba taip paklaidinti skaitytoją, o dar mažiau gali tai padaryti nedidelės apimties kūrinyje (viso labo 224 puslapiuose).

Knygos viršelis

  Labai norisi pagirti rašytoją ir už tai, kad ji puikiai išplėtojo pagrindinės kūrinio herojės paveikslą. Salla Simukka išlaikė Snieguolės savitumą bei individualumą – ši veikėja ir toliau žavėjo savo žvitriu protu, sąmoningumu, prigimtine įžvalga ir fizine stiprybe. Rašytoja šiek tiek praskleidė Snieguolę gaubiantį paslapties šydą ir leido plačiau žvilgtelėti į jos praeitį – ypač akcentavo probleminius pagrindinės veikėjos šeimos tarpusavio santykius. „Kartais Snieguolei atrodydavo, kad šešiolika gyvenimo metų ji nugyveno su visiškai svetimais žmonėmis, daugių daugiausia pažįstamais iš matymo. Ji ne kartą pagalvojo, kad jų šeima iš tiesų tiktai vaidina šeimą. Mama vaidina mamą, tėtis – tėtį, o Snieguolė – jų dukterį. Jie viską daro tarsi scenoje su dekoracijomis, lyg nuolat filmuojami. Vienas kitam jie sakydavo kažkieno parašytus žodžius. Lyg ne visai savimi, lyg ne gyvi žmonės būtų, o tik šešėliai. Snieguolė negalėjo pro šešėlius įžvelgti žmonių.“ Toks nenatūralus, netgi dirbtinis artimųjų bendravimas, slogi namų aplinka, paaiškina, kodėl Snieguolė užsisklendė savyje, ne itin pasitiki žmonėmis ir yra išvysčiusi atsargumo jausmą. Tenka pripažinti, kad labai tiksliai perteiktas merginos vidinis pasaulis palietė mano širdį ir, žinoma, dar labiau suartino su šia veikėja.

 Knygoje „Balta kaip sniegas“ yra ryški romantinė linija – pagrindinės kūrinio herojės prisiminimuose iškyla Liepsna, gimininga Snieguolės siela. Autorė itin jautriai aprašė jausmingą judviejų pažinties laikotarpį, stiprų merginų dvasinį bei fizinį ryšį ir skaudų išsiskyrimą. Tai leido artimiau susipažinti su Snieguolės asmenybe.

 Negaliu nepaminėti ir to, kokį gilų įspūdį man paliko šios knygos veiksmo vieta - imperatorių ir karalių miestas Praha. Kadangi Snieguolė Čekijos sostinėje viešėjo pirmą kartą ir į šią šalį atvyko kaip paprasta turistė, kūrinio eigoje ji aplankė keletą lankytojų pamėgtų vietų ir keliskart apžvelgė įspūdingą Prahos panoramą. Tie vaizdiniai buvo tokie ryškūs, kad kilo nenumaldomas noras dar kartą apsilankyti šiame mieste ir apžiūrėti jį sekant Snieguolės pėdomis.

Angliškas viršelis

 Jei įdėmiai skaitėte pirmąją šios trilogijos dalį, tikriausiai pastebėjote, jog kūrinyje autorė gan nemažai dėmesio skyrė kvapams. O štai tęsinyje ji pasirinko naują detalę ir nuolatos minėjo nepakeliamą karštį. Dulkės, troškulys ir prakaitas šioje dalyje tapo neatskiriamais Snieguolės palydovais – jie buvo minimi kone kiekviename puslapyje ir, tiesą sakant, truputėlį erzino. Beje, įdomu tai, kad antroji Sallos Simukka trilogijos dalis yra mažai kuo susijusi su pirmąja – nepaisant kelių menkų detalių ją galima laikyti visiškai atskiru kūriniu. Pasakojime nėra daugumos ankstesnėje dalyje sutiktų ir pamiltų veikėjų - vietoje jų atsirado nauji. Priėmusi tokį netikėtą sprendimą, mano manymu, rašytoja įrodė savo universalumą ir talentą sukurti visiškai naujas laiko ir erdvės sąlygas, todėl beprotiškai įdomu, kokius spąstus ji paspendė finaliniame kūrinyje. Yra žinių, kad trečioji dalis mūsų gimtinėje bus išleista dar šių metų vasarą!

 Knygą „Balta kaip sniegas“ rekomenduoju visiems detektyvinių trilerių mėgėjams. Kūrinyje paliesta tikrai įdomi, unikali tema – religinės sektos, apie kurias, tiesą sakant, knieti papasakoti daugiau, tačiau nenoriu sugadinti skaitymo malonumo. Galiu pasakyti tik tiek – išsamesnė pažintis su žmonių, priklausančių religinėms grupuotėms, gyvenimu tikrai patrauks Jūsų dėmesį ir skaitydami šią knygą nė nepajusite, kaip užversite paskutinį kūrinio puslapį... O tuomet neišvengiamai užsinorėsite tęsinio. 

Mats Strandberg, Sara B. Elfgren „Ugnis"

Neskaičiusiems knygos „Ratas”, skaityti šio aprašymo nepatartina!

Mats Strandberg ir Sara B. Elfgren

 „Ratas“, pirmoji Engelsfošo trilogijos dalis, man sukėlė daug gerų emocijų ir paliko gilų įspūdį, tad su didžiausiu nekantrumu laukiau progos į rankas paimti antrąją dalį. Šiek tiek nerimavau, kad ji nebūtų prastesnė už ankstesnę, bet vos perskaičiusi pirmą puslapį supratau, jog jaudinausi be reikalo. Įdomus ir intriguojantis pasakojimas įtraukė ir nepaleido iki pat pabaigos, todėl dabar su dar didesniu užsidegimu trokštu sužinoti, kuo viskas pasibaigs. Kas dar neskaitėte, labai rekomenduoju kuo greičiau tai padaryti!

 Po trumpų vasaros atostogų be magijos Išrinktąsias užklumpa naujos bėdos – į Engelsfošą atvykę Tarybos įgaliotiniai pareiškia, jog Anai Karinai atėjo laikas atsakyti už savo veiksmus. Už tai, kad mergina visą pusmetį naudojosi magija be Tarybos pritarimo ir nekreipė dėmesio nei į direktorės, nei į Rato įspėjimus, šiai teks stoti prieš teismą, o Minu, Linėja, Vanesa ir Ida privalės dalyvauti tardymuose. Žinodamos, kas gresia už tokio masto nusikaltimus, Išrinktosios nusprendžia rizikuoti gyvybe ir pasiryžta išgelbėti savo draugę nuo tragiškos lemties. 

 Tuo pat metu Engelsfoše ima dėtis keisti dalykai – nuolat laikosi nepakeliamas karštis, merdi miškas, o visą miestą ir mokyklą apima nesveika pozityvumo beprotystė. „Pozityviojo Engelsfošo“ draugija, vadovaujama Helenos ir Kristerio Malmgrenų (Elijo tėvų), skatina į gyvenimą žvelgti pro rožinius akinius ir ragina patikėti, jog viskas, kas mus supa, yra mūsų pačių prisišaukta. Neilgai trukus Išrinktosioms kyla įtarimų, jog PE tėra priedanga ir už jos slypi kažkas daugiau. Ar taip yra iš tikrųjų?

Knygos viršelis

 Manau, jog Mats Strandberg ir Sara B. Elfgren pavyko padaryti tai, kas, regis, nebuvo įmanoma – šioje dalyje jie leido dar labiau pažinti Anos Karinos, Minu, Idos, Linėjos ir Vanesos asmenybes. Akivaizdu, kad šį kartą vadinamasis antrosios knygos sindromas nepasiteisino, ir „Ugnis“ niekuo nenusileido „Ratui“. Autoriai vėlgi neapsiribojo mistika, magija, greita įvykių tėkme ir į siužetą įpynė kasdienes paauglių gyvenimo problemas, kurios kartais gali būti ne ką lengvesnė užduotis nei kova dėl žmonijos išlikimo. Šioje dalyje Ana Karina jaudinasi dėl mylimo senelio ir rūpinasi prislėgta mama, Vanesa išgyvena neištikimybę, Linėja tampa nevaldomo pykčio auka, Minu patiria stiprius tėvų konfliktus, o Ida netenka populiarumo ir, norite tikėkite, norite - ne, tampa geresniu žmogumi! Knygos siužetas šį kartą pasakojamas iš visų penkių Išrinktųjų perspektyvų ir Ida nėra paliekama užnugaryje. Mats Strandberg ir Sara B. Elfgren leido akies krašteliu žvilgtelti į jos gyvenimą - to visiškai pakako suvokti, kad ši nėra jau tokia nepalaužiama ir beširdė, turi silpnų vietų, o jos kasdienybė nėra rožėmis klota, kaip kad galėjo pasirodyti skaitant pirmąją trilogijos dalį.

 Šioje knygoje autoriai taip pat įpynė daugiau fantastikos motyvų ir nemažai dėmesio skyrė Idos, Minu, Vanesos, Linėjos bei Anos Karinos magiškų galių vystymui. „Ugnyje“ buvo atsakyta į nemažai ramybės neduodančių klausimų, kūrinio autoriai net atskleidė ir gana išsamiai supažindino skaitytojus su išskirtiniais Minu gebėjimais. Naujų spalvų buvo suteikta ne tik paranormalioms galioms, bet ir magiškiems ritualams. Jei iki šiol spiritizmo seansus įsivaizdavote kaip paprasčiausius nekaltus žaidimus su dvasiomis, labai tikėtina, kad perskaitę knygą į juos imsite žvelgti visai kitomis akimis.

Angliškas viršelis

 Nors šis kūrinys yra gan nemažos apimties (568 psl.), jis skaitosi greitai ir lengvai - knyga suintriguoja nuo pirmųjų puslapių ir išlaiko įdomumą iki pat pabaigos. Tačiau šiai trilogijai jokiu būdu negalėčiau prilipinti lengvo skaitalo etiketės. Romane gvildenama daugybė sudėtingų ir skaudžių  temų, su kuriomis turbūt esame susidūrę ne vienas. Ar verta iš naujo lipdyti santykius, jei žinai, kad visą laiką reikės tikėtis, jog tavo antroji pusė pasikeis? Ar neįskaudinsi savęs, jei daugybę kartų nuvylusiam artimajam duosi dar vieną progą? Šioje knygoje taipogi atskleidžiama daug gyvenimiškų tiesų, kurios dažnai prasprūsta pro akis. Ar kada susimąstėte, kaip lengvai nuvertiname kitą žmogų? Kad susidarytume nuomonę apie nepažįstamąjį mums užtenka užmesti akį į jo aprangą arba išvysti, kad šis turi žalingų įpročių. Tuomet kaip mat patupdome jį į tam tikrą stalčiuką ir pradedame ieškoti ženklų, kurie patvirtintų mūsų nuostatas ir nebegalime išvysti tikrosios žmogaus esmės. Nors ir žinome, koks jausmas, kai esi pasmerkiamas iš anksto, vis tiek esame greiti teisti... Ši knyga atvėrė man akis ir paskatino rimtai apie tai susimąstyti.

 Pabaigai norėčiau pasakyti, kad Engelsfošo trilogija kuo toliau, tuo labiau auga mano akyse. „Ugnis“ pasibaigė išties šokiruojančiu epizodu, kurio buvo neįmanoma numatyti, todėl be galo be krašto įdomu, kaip įvykiai klostysis trečiojoje, paskutinėje dalyje. Tikėkimės, kad laukti ilgai neteks ir ne už ilgo galėsime pratęsti jaudinančią pažintį su mįslingojo Engelsfošo gyventojais.

Colleen Houck „Tigro užkerėjimas“

Colleen Houck

 „Tigro užkerėjimas“ – pirmoji užburiančios penkių dalių serijos knyga, kurią galima apibūdinti kaip modernią pasaką su magijos, romantikos ir pavojingų nuotykių motyvais. Intriguojanti ir įtraukianti siužetinė linija, puikiai išplėtoti veikėjų charakteriai pelnė visas mano simpatijas ir aš jau nekantrauju, kada į rankas galėsiu paimti antrąją dalį bei pratęsiu kvapą gniaužiančią kelionę per kerinčio grožio Indijos kraštovaizdį.

 Pagrindinė šio kūrinio veikėja Kelsė prieš kelias savaites baigė vidurinę mokyklą ir tam, kad išgalėtų susimokėti už mokslą, laikinai įsidarbina cirke. Viena svarbiausių jos pareigų tampa baltojo tigro Direno priežiūra, prie kurio septyniolikmetė mergina stipriai prisiriša ir užmezga šiltą ryšį. 

 Vieną dieną ramų cirko gyvenimą sudrebina atklydęs aukštas, išskirtinės išvaizdos vyras, kuris, prisistatęs ponu Kadamu, pareiškia norintis įsigyti Direną. Jis pageidauja parsigabenti didžiąją katę atgal į Indiją, Rantaboro nacionalinį parką, didįjį tigrų rezervatą, kuriame Renas taps laisvas ir neabejotinai bus laimingesnis. Negana to, ponas Kadamas dosnų pasiūlymą pateikia ir Kelsei  – pakviečia ją lydėti tigrą kelionėje į Indiją. Ilgai nesvarsčiusi mergina sutinka, nes ją suvilioja galimybė dar šiek tiek laiko praleisti su Renu bei pirmą kartą apsilankyti užsienyje.

 Nusileidus egzotiškoje Indijoje paaiškėja, jog ponas Kadamas nebuvo visiškai sąžiningas, kai paprašė jos pagalbos. Mergina sužino, kad Renas iš tiesų yra Mudžiuleino imperijos princas, prakeiktas ir įkalintas tigro kūne. Jis per dieną turi vos dvidešimt keturias minutes, kai gali įgauti žmogaus pavidalą, o Kelsė esą yra vienintelė, kuri gali nutraukti šį tris šimtus metų trunkantį prakeiksmą. Taip mergina pakliūva į keblią situaciją – atsidūrusi toli nuo namų, visai kitame pasaulio krašte, ji rizikuoja gyvybe, kad atskleistų kelių šimtmečių senumo pranašystę, išlaisvintų magijos įkalintą vyrą ir rastų kelią į judviejų laimę. 

Knygos viršelis

 Nors niekada nebuvau Indijoje, skaitant šią knygą nesunkiai galėjau pajusti šios šalies dvasią – jaučiausi taip, lyg iš tikrųjų keliaučiau su Kelse ir Renu. Kūrinyje gausu indų kultūros ypatumų, hinduizmo dievų, mitologijos, skaitytojai supažindinami su nacionaliniais Indijos valgiais, apranga, transporto priemonėmis, fauna, flora ir kitomis įdomybėmis. Autorės stilius – labai išsamus ir detalizuotas, todėl ji puikiai apibūdino aplinką ir sužadino visus penkis pojūčius – skaitydama šią knygą galėjau ne tik matyti vaizdus, bet ir girdėti garsus, uosti kvapus, jausti skonį ir kartu su veikėjais išgyventi jų emocijas bei nuotaikų kaitą. Taigi, jei domitės Rytų šalių kultūra, atkreipkite dėmesį į šią knygą!

 Kūrinio siužetas yra pasakojamas iš Kelsės perspektyvos, o ši, sakyčiau, yra gan įdomaus charakterio mergina. Pagrindinė kūrinio veikėja be galo ištikima, atsidavusi bei supratinga, turinti didelę širdį, nors ją laiko užrakintą devyniais užraktais. Po tėvų mirties (šie žuvo automobilio avarijoje, kai mergina mokėsi pirmoje klasėje) Kelsė pradėjo savyje statyti sienas, kad apsisaugotų nuo skausmo, o tai ilgainiui tampa rimta kliūtimi jos ir Reno santykiuose. Jie vienas kitam greitai pajunta abipusę simpatiją, tačiau Kelsė neleidžia sau svajoti ir šventai tiki, jog iš tokių santykių neišeis nieko gero. „Bėda buvo ta, kad kuo daugiau laiko praleisdavau su Renu, tuo labiau troškau būti su juo. Tačiau aš buvau realistė. Visos šios trumpos akimirkos, nors nuostabios ir žavios, neatneš man pabaigos. Iš skaudžios patirties žinojau, kad laimingų pabaigų nebūna.“ - štai kaip mąstė mergina. Vėliau Kelsė ėmė save nuvertinti ir tai, turiu pripažinti, mane pradėjo erzinti. Vis svarsčiau, kodėl gi ji paprasčiausiai negali atsiduoti užvaldžiusiems jausmams, jei  Reno rodomas dėmesys yra daugiau nei akivaizdus? Tas kiek perdėtas nevisavertiškumo kompleksas išties trukdė susitapatinti su veikėja, tačiau vis tiek išliko smalsu, kaip jos asmenybė augs tolimesnėse dalyse, ar jai pavyks išsigydyti praeities nuoskaudas ir pradėti naują gyvenimą.

Ispaniškas viršelis

  Prie šio kūrinio įtaigumo prisidėjo ir tai, kad autorė išlaikė labai gerą veiksmo tempą. Po kvapą gniaužiančių nuotykių skaitytojams ji leido atsipūsti, o tinkamu momentu vėl pagreitino veiksmą įterpdama nenuspėjamų siužeto vingių. Colleen Houck, mano nuomone, atrado aukso viduriuką ir įtampą išlaikė iki pat knygos pabaigos. Galima sakyti, jog taip balansuodama rašytoja vienu šūviu nušovė du zuikius – pagirtinai išplėtojo veikėjų charakterius bei įtraukė skaitytoją siužetine linija.

 Stipriai rekomenduoju „Tigro užkerėjimą“ visiems fantastikos ir nuotykinės literatūros gerbėjams, taip pat tiems, kurie žavisi tigrais, domisi Indijos kultūra ar nori šiek tiek artėliau susipažinti su šia neapsakomo grožio šalimi. Romanas yra labai emocionalus pasakojimas, kuris ne tik įtrauks Jus į jaudinančių įvykių tėkmę, bet leis kartu su kūrinio veikėjais patirti nepamirštamų nuotykių. Galiu garantuoti, kad užvertę paskutinį knygos puslapį kartu su manimi nekantraudami pradėsite laukti tęsinio!

Antrosios serijos dalies aprašymą galite rasti spustelėję ČIA.