Delphine De Vigan „No ir aš"

Delphine De Vigan

 Ieškant atokvėpio nuo nuotykinės ir fantastinės literatūros, mano akys užkliuvo už nedidelės apimties ir neįmantriu, kiek melancholišku viršeliu aptrauktos knygos, kuri jau gana ilgą laiko tarpą laukdama savo eilės snaudė padėta lentynoje. Kadangi norėjau paskaityti ką nors emocionalaus, stipraus ir įtikinamo, nusprendžiau, jog „No ir aš“ turėtų išpildyti šiuos kriterijus – anotacija leido suprasti, jog kūrinyje paliesta jautri ir šiais laikais itin aktuali benamystės problema. Dabar, perskaičiusi knygą, galiu pasakyti, kad šis pasakojimas man davė ne visiškai tai, ko tikėjausi, tačiau kitoks, neįprastas ir kiek keistokas kūrinys savaip suvirpino širdį ir, nujaučiu, amžiams įsirėžė atmintin. Jau dabar keletą dienų iš eilės mano mintys nevalingai sukasi apie pagrindinių veikėjų gyvenimus, kuria siužetus, kaip jiems galėjo klotis toliau, todėl nekyla abejonių, jog tai gera knyga – toli gražu ne visi kūriniai galvoje ir širdyje palieka tokį ryškų pėdsaką kaip ši.

 Šią istoriją skaitytojams padovanojusi Delphine de Vigan gimė 1966 m. kovo 1 dieną Bulonė-Bijankūre, viename tankiausiai apgyvendintų Europos miestų, kuris faktiškai yra Paryžiaus priemiestis. Žymi autorė pirmuosius keturis savo romanus parašė dirbdama Sociologijos institute, o nuo 2007-ųjų visiškai atsidėjo kūrybai. Priimti tokį sprendimą rašytoją pastūmėjo ketvirtoji jos milžiniško populiarumo sulaukusi knyga „No ir aš“, kuri buvo išleista į daugiau nei dvidešimt pasaulio kalbų, o 2010-aisiais pasiekė didžiuosius kinų ekranus. Šiuo metu Delphine de Vigan yra dviejų vaikų mama ir sėkmingai tęsia savo veiklą – jos sąskaitoje šiandien – net septyni visuotinio pripažinimo sulaukę kūriniai.

Knygos viršelis

 „No ir aš“ yra vienintelė į lietuvių kalbą išversta Delphine de Vigan knyga, iš kitų išsiskirianti tuo, jog joje paliesta itin skaudi benamystės tema. Pagrindinė jos herojė trylikametė Lu nėra tipiška šiuolaikinė paauglė – ji gali pasigirti nepaprastai aukštais IQ testo rezultatais, laisvalaikį leidžia matuodama, rūšiuodama ir klasifikuodama namų apyvokos daiktus (tikrindama įvairių duonos rūšių reakciją į aštuntą skrudintuvo poziciją, lygindama kakavos miltelių tirpumą, atlikdama nepralaidumo testus su įvairiomis plastikinėmis dėželėmis vonioje), o jos galva, rodos, bet kurią akimirką gali sprogti nuo nepaliaujamai galvoje besisukančio milžiniško minčių srauto ir teorijų apie pasaulį kūrimo. Ir štai vieną dieną ši perdėtai drovi, vieniša, savimi nepasitikinti ir, drįsčiau teigti, kiek keistoka mergina reiklaus mokytojo pamokoje imasi nelengvos užduoties – paruošti pranešimą apie benamių gyvenimą. Rengdama šią užduotį Lu nutaria pakalbinti jauną benamę No, su kuria atsitiktinai prieš kurį laiką susipažino traukinių stotyje. Pokalbis po pokalbio jos susibičiuliauja ir Lu, skausmingai suvokdama, kokia neįveikiama bedugnė skiria judviejų gyvenimus, nusprendžia šitai pakeisti. Kartu su bendraklasiu Luku mergina pradeda grumtis su visa ko neteisingumu ir pasaulio abejingumu. Tik ar verta jiedviem kovoti ir stengtis? Galbūt yra taip, kaip yra, ir nieko čia nepakeisi?

Angliškas viršelis

 Šioje knygoje nerasite nė lašo to, su kuo Jums asocijuojasi Paryžius - Delphine de Vigan suka visai kitu keliu ir skaitytojams atskleidžia tamsiąją šio miesto pusę. Ji aprašo tai, ko sąmoningai nepastebime ir kam abejinga nelieka trylikametė Lu. „Mes gebame pasiųsti viršgarsinius lėktuvus ir raketas į kosmosą, nustatyti nusikaltėlį iš vieno plauko ar mažutės odos dalelytės, sukurti pomidorą, kuris tris savaites išbus šaldytuve nėmaž nesusiraukšlėjęs, mikroskopinėje schemoje sutalpinti neaprėpiamą daugybę informacijos. Mes gebame leisti žmonėms mirti gatvėje“, - štai taip žmonių abejingumą vertina mergina. Ir, žinote, aš su ja visiškai sutinku - mes apsimetame nepastebintys to, kas vyksta visai šalia mūsų! Nudelbę akis praeiname pro šalį dėl savo įsitikinimų – manome, jog benamiai yra tinginiai, kurie vietoj to, kad dirbtų, nieko neveikia ir dar tikisi mūsų numesto kąsnio. Šioje knygoje aprašoma aštuoniolikmetės No istorija visa tai paneigs ir privers skaudžiai suvokti, kaip sunku, kai niekas tavęs negirdi, niekas nemato, kai neturi nei artimo žmogaus šalia, nei kur nakvoti, nei jėgų ką nors pakeisti, bijai nakties, tau šalta, neramu ir tu nieko, visiškai nieko negali padaryti. Esi vienas kaip pirštas ir žinai, kad  rytdiena bus ne ką geresnė už šiandieną. O jei aplinkybės būtų susiklosčiusios kitaip, to žmogaus vietoje galėjo atsidurti bet kuris iš mūsų...

Prancūziškas viršelis

 Ši knyga nėra vien tik apie benamystę, ji aprėpia ir daugybę kitų problemų. Pačios Lu gyvenimas taip pat nebuvo rožėmis klotas – po šeimos tragedijos jos mama susirgo sunkia depresija ir visiškai nebeskyrė dėmesio savo dukrai. Nesunku suvokti, jog trylikametei mergaitei toks artimo žmogaus atitolimas buvo stiprus smūgis – būtent dėl šios priežasties ji anksčiau subrendo, o visi tie žodžiai ir keisti namie atliekami eksperimentai yra ne kas kita, kaip paprasčiausia gynyba – Lu stengėsi užimti pačią save, kad jos neparklupdytų skausmas ir neviltis. Sunku suvokti, kaip tokia trapi būtybė, užuot rūpinusis savimi, nepabūgo ir nepristigo ryžto gelbėti No. Manau, jog kiekvienas galėtume pasisemti stiprybės iš šios veikėjos – ji yra daugiau nei puikus elementaraus žmogiškumo pavyzdys.

  Reziumė, kiekvienas šios knygos puslapis prašyte prašosi būti apmąstytas ir kiekvienas jos sakinys galėtų tapti nepriekaištinga šios recenzijos citata. Autorės stilius tikrai nėra eilinis – kilo įspūdis, jog ji atidžiai apmąstė menkiausius niuansus, todėl kiekviena sutikta mintis reikalavo įsigilinimo. Nors tai nėra lengvai skaitoma knyga (jai reikia rimties ir susikaupimo, kad skaitydamas nepaleistumei plėtojamos minties), pažintis su šiomis dviem pagrindinėmis veikėjomis duos Jums daug daugiau, nei būtumėte galėję įsivaizduoti. Labai rekomenduoju.