Patricia McCormick „Pjūvis"

Patricia McCormick

 Patricia McCormick - didžiulio pripažinimo sulaukusi amerikiečių kilmės autorė, nebijanti imtis kontraversiškų, nepatogių temų. Rašytoja savo romanuose apnuogina skaudžią tikrovę: knygoje „Parduota“ ji sutalpino tikrais įvykiais paremtą trylikametės mergaitės Lakšmės, parduotos prostitucijon, istoriją, o 2014-aisiais mūsų gimtinėje išleistame kūrinyje „Niekada nesuklupk“ nagrinėjo  vaiko, atsidūrusio darbo stovykloje, pasaulėjautą bei gvildeno  tragišką genocido temą. Kadangi labai norėjau susipažinti su Patricios McCormick kūryba, o pastarosioms dvejoms knygoms kol kas dar nesijaučiau pribrendusi, nusprendžiau pradėti nuo jos kiek lengvesnio turinio romano „Pjūvis“. Tai – pirmasis šios rašytojos kūrinys, kuriame nagrinėjamas vienas iš labiausiai paplitusių paauglių žalojimosi būdų – pjaustymasis.

 Knygos gale esančiame laiške Patricia McCormick skaitytojams prisipažino, jog „Pjūvį“ ji rašė net dvejus metus ir buvo pasirengusi sugrūsti savo rankraštį į šiukšliadėžę, jei tik psichiatrijos klinikoje sutiktos besigydančios paauglės pasakys, jog ji neturi teisės pasakoti jų istorijos. „Nervinausi, nes parašiau rankraštį apie mergaitę, kuri pjaustosi – o aš nesipjaustau. Buvau tikra, kad tos mergaitės išgrūs mane kaip apsimetėlę, kaip pamaivą, besinaudojančią jų skausmu“ – skirsnyje, kaip rašė „Pjūvį“, atviravo rašytoja. Tačiau, jos nuostabai, nutiko priešingai – save žalojančios paauglės ne tik kad palaimino debiutuojančios autorės rankraštį, bet ir liko patenkintos, jog jų patirtis bus išreikšta žodžiais. Taip Patricios McCormick knyga išvydo dienos šviesą, paskatino rašytoją nesustoti, eiti saviraiškos keliu pirmyn ir tikėti, jog jos kūriniai gali padėti jauniems žmonėms rasti išeitį.

Knygos viršelis

 „Pjūvio“ veiksmas vyksta psichiatrijos ligoninėje „Pajūrio pušynas“, kurį merginos skambiai vadina „Nupušimu“. Į šią įstaigą patenka paauglės, turinčios įvairiausių sutrikimų: čia gydosi anoreksikės, išsekusios nuo ilgalaikio tyčinio badavimo, narkomanės, piktnaudžiaujančios narkotinėmis medžiagomis, ir viešnios su elgesio sutrikimais, prie kurių priskiriama ir pagrindinė kūrinio veikėja Kali. Ją visos vadina Tylene, nes penkiolikmetė nuo pat atvykimo į psichikos sveikatos centrą niekam neištaria nė žodžio. Atsitvėrusi nebylystės siena, Kali atsisako pagalbos, tačiau laikui bėgant ima vaduotis iš depresijos liūno ir bando sugrįžti į įprastas gyvenimo vėžes. Tik ar išsekusiai nuo įtampos merginai pakaks jėgų susidoroti su savo bėda?

 Patricia McCormick savo kūrinyje pernelyg neanalizuoja nei pagrindinės romano herojės Kali, nei kitų besigydančių merginų portretų – tiesiogiai nepasakodama konkrečių paauglių gyvenimo detalių, ji leidžia skaitytojams patiems susidaryti nuomonę apie psichiatrijos ligoninės pacientes. Nutylimas netgi merginų amžius – tik įpusėjus skaityti knygą galima rasti į kūrinio kontekstą įsiliejusį faktą, jog Kali - penkiolika, o Beka, kenčianti nuo valgymo sutrikimų, jau yra pilnametė. Taigi romano eigoje kyla daugybė neatsakytų klausimų: kodėl Kali save žaloja, kas ją graužia, kodėl vienaip ar kitaip elgiasi jos palatos draugės. Į kai ką rašytoja atsako palaipsniui, o kai kurie dominantys klausimai taip ir lieka neatsakyti – net pati kūrinio pabaiga pasėja abejonių - nuspręsti, ar įsižiebusios vilties kibirkštėlės neužpūtė vėjas, paliekama pačiam skaitytojui.

Angliškas viršelis

 Ši istorija, galima sakyti, yra suskirstyta į dvi plotmes, kurios nuolat mainosi tarpusavyje – vienose pastraipose Kali pirmuoju asmeniu pasakoja apie savo gyvenimą „Pajūrio pušyne“, o kitose pateikiami jos asmeniniai pokalbiai su psichoterapeute. Pastarosiose į gydytoją mergina kreipiasi įvardžiu „tu“, todėl įsijautus į kūrinį galima nesunkiai įsivaizduoti save, esančią psichiatrės vietoje. Nors ši technika man nebuvo naujiena (su ja teko susidurti skaitant Sally Green knygą „Pusiau blogas“), autorės pasirinkimas vis vien nustebino ir leido į pasakojimą pažvelgti visai kitu kampu, sukėlė norą globoti ir rūpintis pagrindine kūrinio veikėja.

 Jei atvirai, „Pjūvį“ į rankas paėmiau smalsaudama, koks gyvenimas verda už psichiatrinės ligoninės sienų. Ši įstaiga yra tapusi tikra siaubo filmų klasika, tad nenuostabu, jog ji daugeliui sukelia negatyvius jausmus. Nežinau, ko tikėjausi, bet psichikos sveikatos centre, pasirodo, neesą nieko ypatingo – tai lyg sanatorija: merginos dukart per dieną susitinka Grupėje, kurioje viena kitai išsipasakoja įvairiausiomis temomis, lanko gydytojų paskirtas pykčio valdymo, meno ir individualias terapijas, mankštinasi, kartu pietauja, ruošia namų darbus, eina atlikti tyrimų, skirtų įsitikinti, jog jos tikrai nieko nevartoja, o po vakarienės laiką leidžia bendrajame kambaryje, kuriame dažniausiai žiūri televizorių. Tiesą sakant, mane netgi kiek nustebino milžiniškas merginų paslaugumas ir viena kitos palaikymas - jos taip nuoširdžiai linki savo likimo draugėms pasveikti, kad kai kurie knygos fragmentai sujaudino iki pat sielos gelmių. Pavyzdžiui, anoreksikei Bekai suvalgius visą gabalėlį pyrago paauglės ima aikčioti ir ploti, o televizoriaus pultelį, dėl kurio per vakarienę vyksta tikras karas, visos nebyliu susitarimu atiduoda pažangą padariusiai merginai. Taigi skaitant romaną įdomu ne tik aiškintis Kali žalojimosi priežastis, bet ir stebėti, kaip sekasi kapstytis antraeilėms kūrinio veikėjoms, sekti jų ir Kali bendravimo ypatumus.

Vokiškas viršelis

 Ši knyga kaip niekas kitas rodo išsikalbėjimo naudą – Patricia McCormick skatina visus prabilti apie skriaudą ir bejėgiškumą, kad ir kaip tą padaryti būtų sunku. Juk, kaip sakoma, nėra padėties be išeities - tereikia tą išeitį surasti. Ir tuos, kurie su neigiamomis emocijomis kovoja savo galvoje, ir tuos, kurie išsivaduoja nuo nepakeliamos emocinės įtampos žalodami savo kūną, sieja vienas ir tas pats – vienišumo jausmas, kuriam apmalšinti dažniausiai užtenka paprasčiausiai su kuo nors pasikalbėti. Tiesiog šiukštu nereikia užsisklęsti savyje ir baimintis kreiptis pagalbos.

 „Pjūvį“ rekomenduoju visiems, norintiems paskaityti ką nors gilaus ir įtikinančio, mėgstantiems realistinius kūrinius, kuriuose analizuojamos sunkios bei skausmingos žmonių problemos, norintiems žvilgtelėti į gyvenimą už psichikos sveikatos centro sienų ir, be abejonės, tiems, kurie sąmoningai save žaloja. Ši knyga, nors ir plonytė, suteiks Jums daugybės peno apmąstymams ir užvertus paskutinį jos puslapį iš galvos neišeis mažiausiai dar kelias dienas. Tai – be galo stiprus kūrinys, kurį, tikiu, į rankas paimti verta kiekvienam.