Jessica Sorensen „Ela ir Mičas amžinai"

Neskaičiusiems knygos „Elos ir Mičo paslaptis”, skaityti šio aprašymo nepatartina!

Jessica Sorensen

 Šelmiška, žaisminga, jusli, aistringa, bet tuo pačiu tamsių praeities šešėlių, slogumo ir sunkios kaltės kupina meilės istorija – štai tokiais žodžiais apibūdinčiau pirmąją Jessicos Sorensen keturlogijos dalį. Sąmonės kertelėje vyliausi, jog po nelengvų išbandymų Elai ir Mičui bus leista pelnytai atsikvėpti, tačiau netrukau suprasti, kad rašytoja šiuo atžvilgiu nebuvo gailestinga ir saldžiajai porelei paruošė naujų sunkumų fiestą. „Elos ir Mičo paslapties“ tęsinys - dar tamsesnis, dar intensyvesnis ir dar labiau veriantis širdį – tai emocionalus pasakojimas apie savęs bei kitų priėmimą, neregimą kovą su vidiniais demonais, viltį ir begalinę meilę. Ar šilti jausmai iš tiesų nugali visas kliūtis?

 Romano veiksmas prasideda praėjus neilgam laiko tarpui po pirmosios dalies įvykių – pasibaigus vasaros atostogoms, Ela grįžta į koledžą, o Mičas išvyksta į ilgai lauktas gastroles su grupe. Nenorėdami trukdyti vienas kitam siekti užsibrėžtų tikslų ir svajonių, jaunuoliai palaiko santykius per atstumą. Tačiau Ela, vis dar graužiama kaltės dėl motinos mirties, ima grimzti į depresiją ir Mičas ne visados tamsiomis valandomis gali būti šalia jos. Lyg to būtų negana, merginą pasiveja namuose vykstančios dramos, o jos mylimąjį – vaikystėje palikęs tėvas. Ar jaunuoliams pavyks dar kartą įveikti likimo siųstus išbandymus ir įrodyti, kad jiedu iš tiesų skirti vienas kitam?

Angliškas viršelis

 „Elos ir Mičo paslaptyje” rampų šviesa daugiausia apšvietė Elą ir knygos ašis iš esmės sukosi apie jos problemas. Antroji Jessicos Sorensen keturlogijos dalis – ne išimtis, čia istorijos centre taipogi yra septyniolikmetė mergina ir jos grėsmingas vidinis konfliktas. Pasakojime atsiranda itin svarbus personažas – Elos psichoterapeutė, kuri padeda Mičo mylimajai žengti pirmuosius žingsnius savo vidinės pusiausvyros atstatymo link. Mergina lėtai, tačiau užtikrintai ima išsilaisvinti iš praeities gniaužtų, pamažu atleidžia ir leidžia sau gyventi toliau. Tačiau iki to jai reikia nueiti ilgą kelią, o jo eigoje Ela priima daugybę netikusių sprendimų, susijusių su Miču. Mergina suvokia einanti mamos pėdomis ir nusprendžia nutraukti visas gijas, paleisti mylimą vaikiną, kol dar ne vėlu, trokšdama jam geresnės ateities. Ši kūrinio vieta tik dar kartą patvirtina, kad niekada nereikia spręsti už kitą, kas jam esą būtų geriausia – juk visi mes esame asmenybės ir niekas kitas geriau už mus pačius negali žinoti, ko mums reikia ir ko mes norime. Atstumti žmogų, siekiant jį apsaugoti - nedovanotina išeitis. Užklupus problemoms visada reikia atvirai ir rimtai pasišnekėti vienam su kitu, spręsti pečius užgulusius sunkumus kartu.

 Verta paminėti, jog drastiška Elos nuotaikų kaita tapo puiki proga pasireikšti Mičui – autorė pasistengė, kad jis dar kartą užsitarnautų idealaus jaunikio titulą ir taptų ne vienos knygą skaičiusios antrosios pusės idealu. Jau pirmoje dalyje buvo aišku, kad Ela yra Mičo asmeninės visatos centras ir kad vaikinukas gali pereiti ir ugnį, ir vandenį, kad tik jo mylimoji būtų laiminga, o tęsinyje šis įspūdis buvo šimteriopai sustiprintas. Vargu  ar galima dar daugiau besąlygiškai rūpintis, padėti, palaikyti savo merginą, kai ji, užuot atsakiusi tuo pačiu, stumia tave nuo savęs kuo įmanoma toliau. Šiųdviejų jaunuolių meilė, kaip kelis kartus buvo akcentuota knygoje, yra iš tikrųjų pavydėtina – rodos, kai Ela ir Mičas kartu, jiedviem nieko nėra neįmanoma, o pasaulis tuomet nusidažo šviesesnėmis spalvomis.

Angliškas viršelis

  Šiame pasakojime autorė vėlgi sugebėjo išlaikyti balansą tarp meilės ir rimtų problemų, įsisukančių į Elos ir Mičo gyvenimus. Skaičiusieji pirmąją dalį tikriausiai pamena, jog ji buvo itin romantiška ir aistringa, o štai antrojoje yra dar daugiau erotikos. Dėl šios priežasties knygą į rankas paimti rekomenduoju tik nuo 16-17 metų, nes ji, nors priskiriama paauglių literatūrai, jaunesniems, mano nuomone, nėra tinkamas pasirinkimas.

 Viską apibendrinus galiu pasakyti, jog su nekantrumu laukiu paskutinių dviejų serijos dalių ir tikiuosi, jog Elai ir Mičui pagaliau pavyks sulaukti savo laimingos pabaigos. Smalsauju ir apie Etano ir Lilos santykius – šioje dalyje jiedu lyg ir vengė vienas kito, tačiau tarp jų tvyrantį ryšį buvo galima čiuopte užčiuopti. Be galo įdomu, kaipgi klostysis neišskiriamosios ketveriukės likimai...