2016 m. vasario 21 d., sekmadienis

Amy Ewing „Brangakmenis"


Amy Ewing
 Estetiška, šokiruojanti ir kiek šiurpoka - taip apibūdinčiau pirmąją Amy Ewing serijos „Vienišasis miestas" dalį. Po elegantišku romano viršeliu slypi tamsus, niūrus, sukrečiantis, pavojų ir neteisybės kupinas pasaulis, vaizduojamas be jokių pagražinimų ir nutylėjimų. Tad jei turite užtektinai drąsos būti nublokšti į melo, veidmainysčių ir mandagumu dangstomo smurto pinkles, „Brangakmenis" vertas atsidurti Jūsų rankose.

 Amy Ewing teigia istorijas mėgusi kurti nuo mažumės, tačiau niekuomet negalvojusi sukti profesionalios rašytojos keliu. 2000-aisiais ji persikėlė į Niujorką studijuoti aktorystės, tačiau ši karjera jai nenusisekė. Paragavusi auklės, administratorės padėdėjos bei pardavimų atstovės duonos, mergina galiausiai pajuto, kad jos gyvenime stinga kūrybos, todėl nedelsusi ėmė krimsti kūrybinio rašymo studijas „Naujojoje mokykloje", kurioje įgyjo Master of Fine Arts (MFA) magistrės laipsnį. Studijuodama Amy Ewing kaip baigiamąjį darbą pradėjo rašyti „Brangakmenį", kuris, virtęs debiutiniu jos romanu, 2015-ųjų lapkritį atkeliavo ir į Lietuvos knygynus.

 Vienišasis miestas, pagrindinės kūrinio veikėjos šešiolikmetės Violetos gimtinė, yra apjuostas Didžiąja siena, saugančia jo gyventojus nuo anapus šėlstančio beribio vandenyno bangų. Miestas yra suskirstytas į penkis rajonus - vargingąjį Liūną, žemdirbyste bei gyvulininkyste besiverčiantį Ūkį, gamyklų rajoną Dūmus, parduotuvių oazę Banką ir Brangakmenį, miesto širdį, kuriame gyvena karališkosios šeimos nariai. Veiksmo erdvė ypatinga tuo, kad kai kurios merginos, vadinamos surogatėmis, gimusios Liūne, turi genetinį pakitimą, dėl kurio gali pratęsti karališkąją giminę (yra pajėgios išnešioti kilmingųjų palikuonis). Tokia yra ir pagrindinė kūrinio herojė Violeta.

Knygos viršelis
 Prievarta atskirta nuo šeimos, mergina jau ketverius metus gyvena Pietiniuose vartuose, viename iš keturių apmokymo centrų, kuriame tobulinamos surogačių galios. Violeta (197 numeris), varžytynėse yra nuperkama, tampa Ežero kunigaikštienės nuosavybe. Tokiomis nepavydėtinomis aplinkybėmis ji ir atsikrausto į Brangakmenį, iš kurio, regis, nėra nei menkiausios galimybės ištrūkti...

 Taigi šiame intriguojančiame bei, sakyčiau, išskirtiniame distopiniame pasaulyje magiškos galios yra kartu ir prakeiksmas, ir dovana - surogatėms nereikia kęsti skurdo, bado, nepritekliaus - jos gauna gerą išsilavinimą, nestokoja šviežio maisto ir vandens, prašmatniai gyvena, tačiau, antra vertus, yra išplėšiamos iš šeimos bei amžiams netenka asmens laisvės. Be to, nereikėtų pamiršti fakto, jog jos, nori to ar ne, tampa gyvaisiais inkubatoriais - yra priverstos besąlygiškai paklusti savo ponioms ir išnešioti joms vaikus. Jau vien dėl šios priežasties „Brangakmenis" išsiskiria iš paauglių literatūros lobyno - jame paliesta absoliučiai nauja, mažai gvildenta ir galbūt netgi kiek pavojinga tema - mano manymu, parašyti tokiai knygai reikėjo drąsos. Bet, kad ir kaip ten bebūtų, rezultatas išėjo mažų mažiausiai įspūdingas - manau, didžiajai daliai skaičiusiųjų pirmoji „Vienišojo miesto" dalis tapo malonia staigmena.

Angliškas viršelis
 Dar vienas išskirtinis knygos bruožas - aplinkos estetika. Amy Ewing skyrė gan nemažai dėmesio kambarių interjero, kilmingųjų ir surogačių aprangos detalėms, todėl smulkmeniški aprašymai leido mintyse susikurti kiekvienos romane vaizduojamos scenos vaizdinį. Iš tiesų keblu spėti, kokiu laikmečiu vyksta „Brangakmenio" veiksmas - rodos, tai turėtų būti tolima ateitis, tačiau kilmingųjų manieros ir vyraujančios mados leidžia daryti prielaidą, jog tai - XIX - XX amžiaus sandūra. Beje, autorė neslepia, kad kurdama Violetą supančią aplinką įkvėpimo sėmėsi iš britų televizijos serialo Dountono abatija, o visuomenės hierarchiją kūrė remdamasi ikirevoliucinės Prancūzijos santvarka. Vienu žodžiu, gavosi išties įdomus laikmečių mišinys, už kurį norėtųsi Amy Ewing tik pagirti, nes jis suteikė romanui išskirtinės elegancijos bei unikalumo.

 Kalbant apie kūrinio veikėjus, visų jų charakteriai, kaip ir žadama knygos anotacijoje, yra be galo ryškūs. Ypač išraiškingai tapomi neigiamų veikėjų paveikslai - tarkim, arogantiška, išdidi, žiauri, nepriekaištingai manipuliacijos metodus įvaldžiusi Ežero kunigaikštienė vaizduojama taip, kad ir keltų pyktį, ir tuo pat metu savotiškai žavėtų, intriguotų savo asmenybės gyliu. Skaitydama knygą atkreipiau dėmesį, jog autorė vengia atskleisti visas veikėjų asmenybės puses, sąmoningai nutyli jų stiprybes bei silpnybes, palieka juos daugiau ar mažiau apgaubtus paslaptimis, tad, visai tikėtina, kitose serijos dalyse bus atimtas mūsų, skaitytojų, pasitikėjimas kai kuriais herojais, kas tik įpila dar daugiau žibalo į ugnį.

Rusiškas viršelis
 Ir, žinoma, koks gi romanas be romantikos? Jos knygoje, be abejonės, bus, tačiau pažadėti, kad paliks įspūdį, deja, negaliu - romantinę liniją įvardyčiau didžiausiu „Brangakmenio" minusu. Įtampa tarp Violetos ir jos išrinktojo, mano galva, vystoma pernelyg dideliu tempu, todėl atrodo dirbtinoka ir nevirpina širdies. Visgi viliuosi, kad Jums pasirodys kitaip.

 Reziumė, Amy Ewing romanas „Brangakmenis" - išties įdomus ir, svarbiausia, kitoks skaitinys, kuris vertas Jūsų dėmesio. Laukiu nesulaukiu lietuvių kalba pasirodant antrosios serijos dalies ir nuoširdžiai viliuosi, jog kuri nors kino kompanija susidomės „Brangakmenio" ekranizacija - be galo norėčiau palyginti režisierių išmonę su savo pačios vaizduotės vaisiais.

2016 m. vasario 11 d., ketvirtadienis

Jay Asher ir Carolyn Mackler „Mūsų ateitis"


Jay Asher ir Carolyn Mackler
 Nors ir palaikau nuomonę, kad apie knygą nereikia spręsti iš viršelio, kartais kūriniu susidomiu būtent jo dėka. Puikus to pavyzdys -  Jay Asher ir Carolyn Mackler romanas „Mūsų ateitis", kuris dėl vintažinio viršelio tiesiog prašyte prašėsi paimamas į rankas. Pasidavusi pagundai nenusivyliau - knygą drąsiai rekomenduoju ir Jums!

 Amerikiečių rašytojo Jay Asher pavardę tikriausiai atpažįsta visi, skaitę jo bestselerį „Trylika priežasčių kodėl“, o štai su Carolyn Mackler, taip pat kuriančia jaunimui, Lietuvos skaitytojai gavo galimybę susidurti pirmą kartą. Kadangi dviejų autorių nutarimas parašyti bendrą knygą yra gan retas reiškinys, man visados kyla noras pasidomėti, kaipgi rašytojai atrado vienas kitą, kokia buvo jųdviejų kūrybos istorija. Pasirodo, Carolyn, būdama didžiulė „Trylikos priežasčių kodėl“ gerbėja, po vienos paaugliams skirtos viešos diskusijos nusprendė elektroniniu paštu susisiekti su Jay Asher ir pasiteirauti jo, ar jis norėtų įgyvendinti pusiau beprotišką idėją – kartu su ja sukurti romaną. Du garsūs rašytojai bendradarbiauti pradėjo telefonu – jie vienas kitam mėsčiojo atsitiktines į galvą šaunančias idėjas ir galop ėmė smalsauti, kas atsitiktų, jei, būdamas paaugliu, pamatytum savo būsimą sutuoktinį. Štai tada mintys pasipylė kaip iš kibiro...

Knygos viršelis
 „Mūsų ateities“ veiksmas vyksta 1996-aisiais, kai tik mažiau nei pusė Amerikos moksleivių naudojosi internetu. Pagrindiniai kūrinio veikėjai Ema ir Džošas – vaikystėje buvę geriausi draugai – vėl sueina draugėn, kai vaikinas atneša Emai paštu gautą America Online diską, leidžiantį šimtą valandų už dyką naršyti internetinėje erdvėje. Instaliavę programą bičiuliai netenka amo – jie patenka į tuomet dar neišrastą socialinį tinklapį Facebook, kuriame išvysta save... po penkiolikos metų.

 Nereikia nė sakyti – šios knygos idėja – daugiau nei nuostabi, o dar smagiau tai, kad autoriai ją išplėtojo taip pat be galo išmoningai. Ema ir Džošas, naršydami socialiniame tinkle, neilgai trukus suvokia galį peržiūrėti ne tik savo, bet ir kitų būsimus gyvenimus – juos ypač suinteresuoja skyrelis „apie“, kuriame nurodytas jų darbas, išsilavinimas, gyvenamoji vieta, santykiai ir turimi vaikai. Romano veiksmas įgauna dar didesnį pagreitį tuomet, kai paaugliai supranta, jog visi jų dabarties veiksmai turi atoveiksmius ateityje - konfliktas su draugu, nepasiruošimas vienam kontroliniui, ėjimas į vakarėlį ar sprendimas pasilikti namie – bet kokia iš pažiūros nereikšminga smulkmena turi potencialo pakeisti ateitį!

Angliškas viršelis
 Dar vienas didžiulis šios knygos pliusas, be abejonės, yra Facebook panaudojimas kūrinyje - Jay Asher ir Carolyn Mackler skaitytojams suteikė neįkainojamą galimybę pažvelgti į šį jau kasdienybe tapusį socialinį tinklą naujomis akimis. Facebook buvo sukurtas 2004-ųjų vasario 4 dieną, taigi kūrinio veikėjai, išskyrus Džošą ir Emą, apie jį nė ausies krašteliu nebus girdėję dar aštuonerius metus. Nei vienas romano protagonistas, iššokus mėlynai baltam tinklapiui, nežino nei kaip juo naudotis, nei kam jis skirtas – išvydę puslapį su daugybe mažų nuotraukų ir užrašų kaip kaleidoskope, Ema ir Džošas nė neturi supratimo, į ką žiūrėti. „Puslapis vadinasi Facebook. Jis netvarkingas, visur pripiešta ir prirašinėta“ – pirmasis įspūdis iškyla Džošo galvoje. Pamatę, kad Ema paskyroje turi tris šimtus dvidešimt draugų, jie suglumsta (kas gi turi tiek draugų?) ir niekaip negali suvokti, kam reikia kelti valgomo maisto nuotraukas.

 Kaip vienintelį šios knygos trūkumą galėčiau įvardyti tik kūrinio veikėjų plėtotę – kad ir kaip stengiausi, su protagonistais niekaip nepavyko susitapatinti. Nei Ema, nei Džošas, nei dar kuris kitas romano herojus nebuvo išsamiau paanalizuotas, neturėjo to asmenybės „cinkelio”, už kurio būčiau galėjusi užsikabinti, tačiau knygą vis vien perskaičiau su dideliu susidomėjimu ir užsidegimu, vos per kelias valandas.

Portugališkas viršelis
  Jei vis dar dėl kokių nors priežasčių svarstote, ar imti, ar vis dėlto neimti šio kūrinio į rankas, sklaidau Jūsų abejones ir sakau tvirtą taip – jis turėtų patikti visiems: ir susimąstyti verčiančių, ir nuotaikingų, lengvų istorijų mėgėjams. Be to, į romaną dėmesį rekomenduoju atkreipti ir suaugusiems – devyniasdešimtieji, tikiu, nukels Jus į nostalgiškus laikus. Nors aš 1996 metais dar nė nebuvau gimusi, vis vien sugebėjau pajusti palyginus netolimos praeities dvasią bei pasisėmiau begalę gerų įspūdžių – nuoširdžiai siūlau tą patį padaryti ir Jums!

2016 m. vasario 1 d., pirmadienis

Jandy Nelson „Padovanosiu tau saulę”


Jandy Nelson
 Dar prieš atverčiant šią knygą manęs neapleido nuojauta, jog rankose laikau kai ką ypatinga. Rodos, nei autorės pavardė buvo girdėta, nei kūrinio viršelis pernelyg krito į akis, nei romano anotacija pateikė ką nors konkretaus, už ko būčiau galėjusi užsikabinti, tačiau kažkas vis vien stuktelėjo širdin ir sukėlė nenumaldomą norą išsiaiškinti, kokia istorija slypi tarp romano puslapių. Neklydau manydama, jog Jandy Nelson kūryba bus ypatinga, bet nė nenutuokiau, jog ypatinga, perskaičiusi knygą, pasijusiu ir aš.

 Nepamirštamą istoriją skaitytojams padovanojusi Jandy Nelson gimė 1965 m. lapkričio 25 dieną Niujorke, JAV. Būdama dvylikos, ji kartu su mama persikraustė į Kaliforniją ir besimokydama vidurinėje mokykloje ėmė puoselėti svajonę tapti poete. Po kelerių metų Jandy Nelson Kornelio universitete ėmė krimsti kūrybinio rašymo bei lyginamosios literatūros studijas, vėliau Paryžiuje studijavo prancūzų literatūrą ir jos teoriją, Brauno universitete baigė poezijos studijas, o Vermonto dailės koledže gilino žinias, kaip rašyti vaikams ir paaugliams. Lyg to būtų maža, Jandy Nelson jau kurį laiką planuoja grįžti į universiteto suolą, tik šįkart žada tobulėti meno istorijos srityje.

Knygos viršelis
 Anot autorės, parašyti pirmąjį romaną The Sky Is Everywhere jai prireikė apytiksliai pustrečių metų – prieš siųsdama galutinį rankraštį agentams, Jandy Nelson sukūrė net vienuolika romano juodraščių. Pastangos, laimei, atsipirko su kaupu – 2010-aisiais dienos šviesą išvydęs autorės debiutas kaipmat pasiekė aukščiausias pozicijas ir buvo išleistas daugiau kaip dvidešimtyje pasaulio šalių. Dar didesnės sėkmės sulaukė 2014 m. pasirodžiusi antroji Jandy Nelson knyga „Padovanosiu tau saulę” – ji ne tik laimėjo daugiau nei dešimtį prestižinių apdovanojimų, bet ir buvo pastebėta kino industrijos - teises į romano ekranizaciją įsigijo kompanija Warner Bros.

 Kūrinio „Padovanosiu tau saulę” centre – Džudė ir Nojus, skirtingi kaip diena ir naktis, tačiau neišskiriami dvyniai. Nojus – intravertas, nuo karčios realybės besiglaudžiantis dažų ir spalvų apsuptyje, o Džudė – ekstravertė, neįsivaizduojanti savo gyvenimo be draugų, šuolių nuo uolų, vakarėlių ir laisvės pojūčio, jaučiamo skrodžiant vandenį ant banglentės. Nepaisant skirtumų, jiedu yra NojusirDžudė – neatskiriama, viena.

Angliškas viršelis
 Tačiau kai kas nutinka ir glaudus dvynių ryšys vasarai baigiantis nutrūksta - po trejų metų Džudė ir Nojus vis dar beveik nesikalba vienas su kitu. Paradoksalu, tačiau jie, regis, susikeičia kūnais – šešiolikmetis Nojus tampa gaujos nariu, kompanijos siela, o Džudė nusikerpa kone metrą šviesių plaukų, susilieja su minia ir atsiriboja nuo visko, ką mėgo. Abu dvyniai turi savų paslapčių, kurios graužia juos iš vidaus. Tik klausimas, ar jiems pavyks atrasti vidinę ramybę ir vėl atvirsti savimi?

 Iš paauglių literatūros lobyno „Padovanosiu tau saulę” pirmiausia išsiskiria įdomia struktūra. Knygos siužetas parašytas iš abiejų dvynių perspektyvų, tačiau nesutampa jų pasakojimo laikas - Nojus supažindina skaitytojus su įvykių tėkme jam būnant trylikos, o Džudė tai daro gerokai vėliau, skaičiuodama septynioliktus metus. Jandy Nelson atvirauja, jog suausti tokį siužetą jai buvo nemenkas iššūkis – kad visiškai įsijaustų į kiekvieno iš dvynių pasaulį, ji pirmiausia sukūrė istoriją iš Nojaus pozicijos, vėliau tą patį pakartojo su Džude, o galiausiai abu pasakojimus sujungė į vieną, taigi iš esmės autorė parašė netgi tris noveles.

Lenkiškas viršelis
 Originalumo Jandy Nelson nestokojo ir aprašydama kūrinio protagonistų būseną. Štai į talentingojo Nojaus vidinį pasaulį skaitytojams leidžiama įsiskverbti per jo galvoje tapomų paveikslų pavadinimus, tokius kaip „PORTRETAS. Berniukas su visais pasaulio raktais visoms spynoms”, „AUTOPORTRETAS. Mėtantis glėbius oro į orą”. Tuo tarpu Džudės asmeninė visata atskleidžiama per močiutės prietarų bibliją, kuria mergina besąlygiškai vadovaujasi bet kokioje situacijoje. Kai kurie prietarai, aprašyti močiutės Svitvain, šmaikštūs, kai kurie – verčiantys susimąstyti, bet visi jie, kaip ir Nojaus galvoje tapomų paveikslų pavadinimai, suteikia knygai unikalumo bei skatina į kūrybą pažvelgti visai kitomis akimis.

 Atskirų pagyrų nusipelno ir autorės rašymo stilius – tokios meniškos ir lyriškos prozos kaip gyva nebuvau skaičiusi. Žodžiai Jandy Nelson liejasi it skaidrus upelis, kupinas subtilių metaforų ir švelnaus sentimentalumo. Tad jei nuspręsite į rankas paimti šią knygą, nuoširdžiai rekomenduoju greta savęs laikyti tušinuką ir popieriaus skiautę - vargu ar pavyks atsispirti norui išsirašyti bent keletą pakylėjančių minčių. Tiesiog neįtikėtina, kokią milžinišką galią turi žodžiai…  

Kiniškas viršelis
 Aprašymo pradžioje užsiminiau, jog perskaičiusi šį romaną pasijutau ypatinga – net neabejoju, kad užvertę paskutinį knygos lapą išskirtiniais pasijusite ir Jūs. Kodėl? Ogi Jandy Nelson kūrinyje didelį vaidmenį vaidina menas ir autorė netiesiogiai primena, jog kiekviename iš mūsų snaudžia milžinas, kuriam prabudus prasideda stebuklai. „Padovanosiu tau saulę" žadina mūzą, skatina pasaulį regėti širdimi ir be galo be krašto motyvuoja kurti, tobulėti, gerti į save kuo daugiau grožio, spalvų, garsų ir šviesų.

 Reziumė, vis dar negaliu atsidžiaugti, kad Jandy Nelson romanas pateko man į rankas - ko gero, tai įsimintiniausias mano skaitytas kūrinys. Jei ieškote knygos, kuri paliktų ryškų pėdsaką sieloje, nė nedvejodami rinkitės „Padovanosiu tau saulę" - neturėtumėte nusivilti!