2016 m. rugsėjo 1 d., ketvirtadienis

Aimee Agresti „Nušvitusioji"


Aimee Agresti
 Aimee Agresti romano „Nušvitusioji" skaitymą atidėliojau tikrai labai ilgą laiko tarpą. O kodėl, nė pati nežinau, - galbūt baidė didoka knygos apimtis, gal įtakos turėjo kiek neįprastas formatas, bet vieną dieną kilo išganinga mintis, jog užtenka delsti - reikia čia ir dabar traukti kūrinį į dienos šviesą. Kaip tariau, taip ir padariau, o padariusi likau maloniai nustebinta - romanas man išties patiko, todėl skubu dalytis įspūdžiais.

 Pagrindinė šio kūrinio herojė šešiolikmetė Heiven Tera kartu su geriausiu draugu Dante bei bendramoksliu Lensu išrenkama dalyvauti Ilinojaus lyderių stažuotės programoje, kurios metu gabiausi mokiniai gauna neįkainojamą progą visą semestrą praleisti klestinčioje miesto įmonėje. Trijulei praktika paskiriama Leksingtono viešbutyje Čikagoje, valdomame jaunos karjeristės Aurelijos Braun bei patrauklaus vadybininko Lušeno Grouvo. Atsidūrusi šioje didingoje vietoje Heiven jaučiasi lyg pasakoje - ją žavi viskas: prašmatnus pastato interjeras, visais atžvilgiais tobula Komanda ir, kas be ko, kelius linkti verčiantis Lušenas. Tačiau iliuziją netikėtai sudrumsčia merginai adresuota mistiška knyga. Prasidėjus kvapą gniaužiantiems įvykiams, išrinktųjų trijulė pateks į pragarą... gana tiesiogine to žodžio prasme.

Knygos viršelis
 Pirmasis dalykas, į kurį noriu atkreipti Jūsų dėmesį - lėtas pasakojimo tempas. Vos Heiven atsikrausto į viešbutį, pro akis nepraleidžiama nė viena detalė - pradedant įspūdinga viešbučio aplinka, baigiant kiekviena ten apsistojusios protagonistės dienotvarkės minute. Heiven akimis perteikiama absoliučiai viskas, todėl perspėju, jog „įsivažiuoti" į knygą gali būti sunkoka - įdomybės prasideda tik kažkur ties romano viduriu. Visgi lėtas pasakojimo tempas turi ir kitą medalio pusę - autorė, smulkmeniškai vaizduojanti viešbučio erdvę, sugeba į ją įtraukti taip, jog skaitant galima užmiršti apie pasaulio egzistavimą už Leksingtono ribų. Kai darbo reikalais Heiven pirmąkart paliko viešbutį, nuoširdžiai suglumau - atrodė neįtikima, kad šis pastatas užima tik mažytį lopinėlį milijoniniame mieste (ką ir bekalbėti apie visą Žemės rutulį!)

 Kalbant apie Heiven, likau sužavėta jos paprastumo. Mergina daugeliu atžvilgiu priminė mane pačią, tad buvo be galo įdomu stebėti, kaip ji reaguoja į susiklosčiusias situacijas. Vienintelis dalykas, kuris kiek erzino, - protagonistės menkavertiškumo kompleksas, nes ji nuolat lygino save su kitais, jautėsi ne tokia graži, ne tokia šauni, nė per nago juodymą neprilygstanti „tobulam" viešbučio personalui ar klasės merginoms. Taigi tam tikra prasme romanas yra ir apie dvasinį augimą - kūrinio eigoje Heiven kuo toliau, tuo labiau ima pasitikėti savo jėgomis.

Itališkas viršelis
 Visgi svarbiausia šios knygos tema nėra nei asmeninis tobulėjimas, nei trijulės praktika Leksingtono viešbutyje, nei meilės reikalai - už paradinės pusės slypi kur kas daugiau, nei galite įsivaizduoti. Jei įsistebeilysite į knygos viršelį, atrasite užuominą, be to, romano pavadinimas taip pat turi prasmę - „Nušvitusioji" yra pirmoji „Auksinių sparnų" trilogijos dalis. Paslapčių atskleisti, žinoma, neketinu, tik užsiminsiu, jog kūrinio koncepcija maloniai nustebino. Autorė išties įdomiai interpretavo amžinąją gėrio ir blogio kovą įkurdindama ją šiuolaikiniame pasaulyje.

 Beje, įdomu tai, kad dauguma romane paminėtų detalių yra tikros. Pavyzdžiui, Leksingtono viešbutis nėra autorės išmonė - pastatas svečiams duris iš tikrųjų atvėrė 1892 m., nugriautas buvo 1995-aisiais. Skaičiusieji knygą tikriausiai pamena ir Al Kaponės, garsaus JAV gangsterio, istoriją - ši, pasirodo, taip pat nėra laužta iš piršto. Daug Aimee Agresti dėmesio sulaukę paveikslai La Jeune Martyre („Jaunoji kankinė"), „Žemiškųjų malonumų sodai" ir „Septynios mirtinos nuodėmės" realybėje irgi kabo Prado muziejuje. Vienu žodžiu, kuo daugiau giliniesi į knygą, tuo daugiau įdomybių atrandi, o tai, be abejonės, yra didelis romano privalumas.

Vengriškas viršelis
 Reziumė, Aimee Agresti debiutas, nepaisant kai kurių dalykų, paliko tikrai gerą įspūdį. Tik gaila, kad, matyt, likusių trilogijos dalių vertimo į lietuvių kalbą taip ir nesulauksime - „Nušvitusioji" Lietuvoje išleista 2012-aisiais, o per tą laiką iš „Obuolio" leidyklos nesulaukėme jokių žinių. Visgi knygą galima drąsiai skaityti ir kaip savarankišką kūrinį - jos siužetas yra ganėtinai užbaigtas, o pabaigoje palikta intriga - minimali.

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą