Ursula K. Le Guin „Žemjūrės burtininkas"

Ursula K. Le Guin

 Ursulos Kriober Le Guin „Žemjūrės burtininkas" - pirmoji maginės fantastikos ciklo „Žemjūrė" dalis - gerbėjų ratą subūrė dar 1968-aisiais, o į jo gretas nesiliaujama stoti iki šių dienų. Knyga, visame pasaulyje laikoma fantasy žanro klasika bei šedevru, į lietuvių kalbą išversta ir pirmą kartą Lietuvoje išleista prieš daugiau nei du dešimtmečius, o šiemet leidykla Alma Littera ėmėsi trečiojo serijos leidimo. Taip laiko patikrintas kūrinys kelią rado ir į mano širdį - neabejoju, kad įspūdį jis turėtų palikti kiekvienam, nesibodinčiam nuklysti už regimo pasaulio ribų.

 Pagrindinis romano herojus Gedas, neturtingo kalvio sūnus, gyvenąs Gonto saloje, sužino turįs įgimtą kerėjimo galią, todėl mokslų krimsti iškeliauja į burtininkų mokyklą. Ten gabus bei ambicingas vaikinas įsigyja varžovą ir konkuruodamas su juo į pasaulį netyčiom paleidžia savo neišmanymo, puikybės metamą šešėlį. Norint atkurti pasaulio stabilumą lemiančią pusiausvyrą, Gedui nelieka nieko kito, kaip apsigręžti ir vytis tą, kuris vejasi jį patį. Ar vaikinui pavyks sumedžioti medžiotoją - sunaikinti savo paties sukurtą blogį?

Knygos viršelis

 Pirmiausia vertėtų išskirti tai, kad romanas, nors ir priskiriamas maginės fantastikos žanrui, neapsiriboja nuotykiais, stebuklingais užkeikimais bei pavojais - Ursula K. Le Guin užsimojo kur kas plačiau ir patraukliai įkomponavo nemaža filosofijos. Į dalį knygoje keliamų klausimų apie gyvenimą, mirtį, galią ir atsakomybę atsako Gedo mokytojai, o į kitą, keliaudamas po užburiantį Žemjūrės pasaulį, atsakymus randa jis pats. Manyčiau, būtent todėl „Žemjūrės burtininkas" ir pelnė literatūros klasikos šedevro vardą - knyga turi kur kas gilesnę prasmę nei dauguma istorijų apie amžinąją gėrio ir blogio kovą, tad kūrinys, kaip ir rašyta anotacijoje, turėtų patikti ir jaunam, ir vyresniam, ir fantasy gerbėjui, ir tam, kuris fantastikos paprastai neskaito.

Angliškas viršelis

 Knyga taip pat turi žemėlapį - jame vaizduojama bekraštė jūra (Žemjūrė), nusėta virš šimto įvairiausio dydžio salų. Autorė neslepia, jog vaizduotėje kurtas valdas ant didelio kartono lakšto perkėlė dar prieš pradėdama rašyti istoriją, o tik tada, kai su Gedu išplaukė iš jo gimtojo Gonto, tas vietoves pradėjo pažinti iš tikrųjų. Ši remarka, pripažinsiu, mane ganėtinai nustebino - skaitant knygą pasirodė priešingai - kad autorė viską suplanavo iki smulkmenų. Kiekviena Gedo aplankyta sala žavėjo regioniniais skirtumais - žmonių dialektu, papročiais, apranga, net gyventojų mąstysena, nuovoka, pasaulio samprata. Ursula K. Le Guin taip vaizdžiai, taip poetiškai nupasakojo kiekvieną detalę, kad man nė neprireikė skirti laiko orientacijoms žemėlapyje - remiantis aiškiais ir glaustais Gedo kelionių aprašymais salų išsidėstymą būtų buvę nesunku nubraižyti ir pačiai. Taigi, jei jums patinka pasauliai su sava geografija, taisyklėmis ir magija, Žemjūrė turėtų daug įspūdžių sukelti ir kaip tyrinėjimų objektas.

Angliškas viršelis

 Dar man į akis krito tai, jog autorė išsiteko vos 240-yje puslapių - sakyčiau, tai labai kuklu - juk paprastai fantastai neapsieina be pusės tūkstančio puslapių apimties tomo. Medžiagos, kuri pateikta „Žemjūrės burtininke", būtų užtekę visai trilogijai - ten tiek nukeliautų mylių, atliktų žygdarbių ir atsakytų klausimų, kad ne kartą savęs klausiau, kaip Ursula K. Le Guin sugebėjo taip glaustai, bet detaliai, poetiškai ir vaizdžiai pateikti visą informaciją. Romane nieko nei atimsi, nei pridėsi, o tai, be abejonės, byloja apie rašytojos meistriškumą. Anot jos pačios žodžių, vienai knygai tai buvo pakankamai ilga kelionė, pakankamai keista ir pakankamai didi. O aš, kaip skaitytoja, pridurčiau štai ką - nieko didingesnio iki šiol nebuvau skaičiusi.

 Reziumė, „Žemjūrės burtininkas", mano nuomone, turi visa, ko reikia geram fantastiniam kūriniui - romane nestinga magijos, nuotykių, įdomių veikėjų, filosofinių ir psichologinių aspektų, o kur dar autorės rašymo stilius bei kūrinio pasaulio elementai - girti būtų galima be paliovos. Dėkoju vertėjai Anitai Kapočiūtei ir leidyklai Alma littera už tai, kad padovanojote nepamirštamą kelionę po stebuklingą Žemjūrės pasaulį, o Jums, kaip visuomet, linkiu ypatingų skaitymo valandų.

Colleen Houck „Tigro kelionė"

 Neskaičiusiems knygų „Tigro užkerėjimas” ir „Tigro beieškant”, skaityti šio aprašymo nepatartina!

Colleen Houck

 Ar esate pasiruošę leistis į dar vieną kvapą gniaužiančią kelionę su pamėgtąja veikėjų trijule? Šįkart tarp Reno, Kelsės bei Kišano tvyros didžiulė įtampa, o ieškodami deivės Durgos Juodųjų perlų vėrinio herojai prisilies ne tik prie indų, bet ir prie kinų mitologijos. Pažintis su penkiais drakonais, kova su milžinišku krakenu bei priešistoriniu rykliu - tik menka dalis to, su kuo teks susidoroti ypatingajai trijulei. Ar jai pavyks žengti dar vieną svarbų žingsnį prakeiksmo panaikinimo link?

 Manau, leistis į detalesnį siužeto aprašymą neverta - neabejoju, kad, jei skaitėte pirmąsias serijos dalis, numanote, ko galite tikėtis iš knygos. Visgi šįkart pasakojimą siūlyčiau paimti vedamiems ne nuotykių troškimo, o išsiilgus romantinių intrigų, mat pastarųjų „Tigro kelionėje" kaip niekad daug. Kelsė nuolat išgyvena dvilypumo jausmą: bendraudama su Kišanu negali atsispirti Renui, o pasidavusi Reno kerams graužiasi išdavusi Kišaną. Nors suvokdama, kad laviruodama tarp brolių skaudina ir juos, ir save, niekaip nepajėgia apsispręsti, todėl kūrinio atmosfera persunkta svyravimo, dvejonių nuotaikos. Net imu susidaryti įspūdį, jog per daug akcentuotas meilės trikampis pamažėl tempia seriją žemyn - svarstydama tą patį per tą patį autorė lyg ir nieko naujo nepasako, tad besikartojantis romantinis motyvas galop ima ir... pabosta. Juo labiau, kad Kelsės širdies užkariautojas, mano akimis, jau seniausiai aiškus, liko tik sulaukti, kada ji pati atsipainios jausmų labirintų raizgalynėje.

Knygos viršelis

 Skaitant knygą užkliuvo ir tai, kad Kišanas supanašėjo su Renu. Anksčiau vaikinas pasižymėjo asmenybės bruožais, išskiriančiais jį iš pilkos masės, o štai vartydama „Tigro kelionės" puslapius to pasigedau. Kone vienintelis skirtumas tarp brolių išliko charakterio būdas (Renas - entuziastingesnis, labiau bendraujantis, Kišanas - ramesnis, tylesnis, uždaresnis), o kitais aspektais jie, galima sakyti, tapo vienas kito antrininkais - nepriekaištingais, tobulais vaikinais. Bet, matyt, autorės tikslas ir buvo santykių idilė, antraip meilės trikampio centre įkurdintai Kelsei nebūtų taip sunku padaryti lemiamo sprendimo.

 Kalbant apie nuotykių virtinę, ji bus tokia, kaip visuomet, - originali, įtraukianti, vaizdinga, fantastinė, bet turinti sąsajų ir su realybe, nes kiekvieną faktą, panaudotą dieviškų būtybių ar mitinių padarų vaizdavimui, autorė paėmė iš tikrovėje egzistuojančių šaltinių. Tik gaila, kad ir nuotykiai tapo blankesni dėl meilės linijos - net ir kvapą gniaužiančių įvykių metu Colleen Houck rutuliojo kebliąją Kelsės pasirinkimo situaciją.

Ispaniškas viršelis

 Taigi šįkart mano akys labiau užkliuvo už romano trūkumų, negu privalumų, bet tai šiukštu nereiškia, jog pastarųjų kūriny yra daugiau. Gal „Tigro kelionė" ir nukentėjo nuo vadinamojo vidurinės knygos sindromo, bet tikrai ne tiek, jog sumenkintų serijos paliktą įspūdį ar sukeltų nenorą skaityti likusias istorijos dalis. Nežinau, kaip Jums, bet man dar neteko susidurti su atveju, kad ilgesnių serijų dalys išlaikytų tą patį lygmenį - normalu, jog jų tarpe atsiranda nustebinančių ir daugiau, ir kiek mažiau. Taigi romaną drąsiai rekomenduoju tiems, kurie jau spėjo susigyventi su penkialogijos veikėjais. Labai smalsu, ar Jūsų nuomonė sutaps (o jei skaitėte, ar sutapo) su manąja, tad nepamirškite palikti pastabų komentarų skiltyje.

Jill Hathaway „Slydimas"

Jill Hathaway

 Ar kada esate pagalvoję, kaip būtų įdomu į pasaulį pažvelgti kito žmogaus akimis? Jill Hathaway romane toks gebėjimas - ne fikcija, o realybė: šią neįprastą likimo dovaną (arba prakeiksmą - nelygu, kaip pažvelgsi) turi pagrindinė kūrinio herojė Vija.  

 Kebliausia, jog protagonistė, nevalingai įslydusi į kito žmogaus sąmonę, nė nenutuokia, kas tasai asmuo, kurio akimis dairosi, esąs. Kiekvienas pojūtis - garsas, kvapas, probrėkšmiais šmėkštelėjusi aplinkos detalė - jai virsta orientacinio pobūdžio nuoroda, padedančia susigaudyti įslydus į (ne)pažįstamojo kūną. Tačiau, kai vieną dieną Vija atsiduria žudiko, su peiliu stovinčio prie geriausios sesers draugės Sofi, galvoje, mergina bloškiama atgal spėjusi suvokti tik viena - Sofi ne nusižudė, o buvo nužudyta. Taip šis pasakojimo vingis tampa istorijos „vinimi" - Vija pradeda aiškintis kriminalinio nusikaltimo aplinkybes, o narpliodama mįsles grimzta tik į dar painesnį paslapčių bei melo liūną.

Knygos viršelis

 Taigi romaną, pasižymintį laipsnišku tiesos atskleidimu, išlaikyta intriga ir paslapties motyvu, galima laikyti detektyvu, nes jis atitinka šiam žanrui būdingus bruožus. Tačiau kūrinyje ryškūs ir paranormalūs, mistiniai elementai, be to, dėmesys skiriamas paauglių gyvenimo realijoms, tad „Slydimas", aprėpiantis daug temų, gali sudominti įvairių kategorijų mėgėjų dėmesį. Sakyčiau, įspūdinga, kad į gan nedidelės apimties (viso labo 256 puslapių) istoriją be pagrindinės žmogžudystės narpliojimo linijos rašytoja palietė ir vidurinės mokyklos dramą, atskleidė Vijos santykius su artimaisiais bei draugais, įnešė šiek tiek romantikos ir netgi perteikė kai kurių romano herojų dvasinį augimą. Galiu patikinti - skaitant kūrinį nuobodžiauti neteks - be to, kad reikės akylai sekti užuominomis norint išsiaiškinti Sofi žūties kaltininką, dar liksite nustebinti įvykių gausos, dramatiškų siužeto vingių ir paliestų aspektų.

Angliškas viršelis

 O štai apie pagrindinę veiksmo liniją susidariau kiek dvejopą nuomonę. Didžiausias privalumas - „Slydimas" nėra vienas tų romanų, kai skaitytojui kortas atskleisti pavyksta gana greitai, o romano protagonistas dar ilgai ir nuobodžiai nesuduria galo su galu. Vija įtarinėjo absoliučiai visus, neatmetė nei vienos absurdiškiausios teorijos, todėl didumą siužeto žengė koja kojon su manimi. Deja, nuvylė pabaiga - autorė, meistriškai sukūrusi užuomazgą, intrigą ir palaipsniui plėtojusi siužetą, išaiškėjus didžiajai (ir, gaila, didelio įspūdžio nepalikusiai) paslapčiai ženkliai paspartino įvykių tėkmę ir praleido progą šokiruoti skaitytojus, sužaisti jų emocijomis - atrodė, neišnaudojo galimo potencialo. Visgi finalas, nors ir užima svarią vietą darantis bendrą įspūdį, nenusvėrė svarstyklių iki galo - jį daugiau mažiau atpirko kitos kūrinio detalės.

Angliškas viršelis

 Viską apibendrinus, autorės idėja ir koncepcijos išpildymas yra originalūs, todėl kūrinį rekomenduoju perskaityti realistinių istorijų, pagardintų fantastikos žiupsniu, mėgėjams. Taip pat tiems, kurie nori panarplioti detektyvines mįsles - ši, manyčiau, ganėtinai lengvas kąsnis patyrusiems, tačiau pradedantiesiems turėtų palikti įspūdį. Beje, greitai, lengvai skaitomas, dėmesį prikaustantis pasakojimas turi tęsinį Impostor, kuris, deja, nėra (ir, atsižvelgiant į leidimo metus, veikiausiai nebus) išverstas į lietuvių kalbą. Visgi „Slydimas" sukomponuotas taip, kad jį galima skaityti ir kaip savarankišką kūrinį, nors pati tikrai neatsisakyčiau pažiūrėti, kuo skaitytojus nustebino antroji serijos dalis.