Robyn Schneider „Pažadink mane, kai viskas baigsis”

Robyn Schneider

 „Pristumk savo krėslą prie pat bedugnės krašto ir aš papasakosiu tau istoriją.” – romano „Pažadink mane, kai viskas baigsis” (angliakalbyje pasaulyje žinomo kaip Extraordinary Means) autorė, pasirinkusi šią citatą epigrafui, leidžia suprasti, jog pasakojimas įsisuks į stipriausių emocijų verpetą. Tad knygą patartina skaityti nusiteikus – neapleidžiant vilties, bet kartu neatmetant ir netekties. Mano nuomone, šmaikštumo, įkvėpimo bei stebėtinai gilių įžvalgų dozė, persipynusi su tvyrančia neužtikrintumo bei švelnios romantikos nuotaika, ne tik gali priversti susimąstyti, bet ir paskatinti pradėti keistis. Nes Robyn Schneider istorija nėra vien tik apie tai, ką reiškia sunkiai sirgti, - ji pateikia atsakymą, ką iš tikrųjų reiškia gyventi.

 Daug neatskleidžiant, kūrinyje pasakojama apie Leiną, kuris, pasigavęs užkrečiamą bei vaistams atsparią tuberkuliozės atmainą, išsiunčiamas į vidury miškų ir kalnų plytinčią Lethemo sanatoriją, izoliuotą nuo išorinio pasaulio. Gydykloje, kurioje išgyvena tik keturi penktadaliai sergančiųjų, laikas tarsi sustoja – kasdien paaugliai turi vadovautis ta pačia nuobodulį keliančia dienotvarke, o jų rutiną dar labiau sunkina nuolatinis slaugių tikrinimas, vakarais pakylanti temperatūra bei maudžianti krūtinė. Leinui, labiau už viską trokštančiam susigrąžinti įprastą gyvenimą, sanatorija prilygsta nesibaigiančiam košmarui, bet tada jis sutinka Seidę ir jos draugų grupę. Ne tokią, kuri linkusi ilsėtis tikintis, jog vieną gražią dieną pasijus geriau, – Seidė, Nikas, Čarlis bei Marina yra maištautojai, paskutiniai, kuriuos tikėtumeisi pasiduosią klastingai ligai.

Knygos viršelis

 Nežinau, kaip Jums, bet man knygos, kurių pagrindiniai veikėjai yra sunkiai sergantys paaugliai, dažnai tampa atgaiva realistinių kūrinių padangėje. Į lietuvių kalbą išverstų jų turime ne tiek ir daug – pasukus galvą, atminty iškilo du – Jenny Downham „Kol dar gyva“ bei John Green „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“. Taigi, vos tik išgirdusi apie planus išleisti Robyn Schneider pasakojimą, laukiau jo su dideliu nekantrumu – dėmesį patraukė ir viršelis, ir anotacija, ir kūrinio idėja, ir ganėtinai aukštas skaičiusiųjų reitingas. Kaip ir tikėjausi, savo pasirinkimu nenusivyliau, o kodėl, dabar pat papasakosiu Jums.

 Pirmiausia, pagyrimo verta romano erdvė – Lethemas, - ženkliai prisidedanti prie tam tikros nuotaikos kūrimo. Atoki sanatorija, kur gyvenama bendrabučiuose ir draudžiama naudotis mobiliaisiais prietaisais, iš pirmo žvilgsnio, rodos, turi savotiško žavesio, bet ir skaitytoją, ir tik ką čia atsikrausčiusį Leiną netrunka apgaubti ne tik monotonija, bet ir slegiančia mirties nuojauta. Nuo kosulio aidinti valgykla, poilsio valandėlės, sveikatingumo užsiėmimai – nauja aplinka greitai tampa įprasta ir nuobodi, bet susikirtus keliams su jau minėtaisiais Seide, Niku, Čarliu bei Marina, Leinas atranda kitą – ne visai legalią ir ne visai padorią – gyvenimo sanatorijoje pusę. Skaityti apie šių spalvingų veikėjų kasdienybę ir buvo įdomiausia – nors jų pasirinkimai neretai kėlė pasidygėjimą, tuo pat metu žavėjo drąsa, lengvabūdiškumu, pačių susikurta laisve ir niekieno neatimamu noru gyventi. To savikritiško šmaikštumo bei išdaigų dėka romanas netapo slegiantis, vienalytis, bet neprarado ir rimties.

Angliškas viršelis

 Kalbant apie veikėjus, siužetas pakaitomis pasakojamas iš abiejų pagrindinių herojų – Seidės ir Leino – perspektyvų, su kuriais susitapatinti, manau, galėtų ­­ne vienas. Jie ne stereotipiniai - turi begales ydų, dažnai nepasitiki savimi, todėl yra labai labai tikri. Skaityti tekstą tai iš vieno, tai iš kito veikėjo pozicijos ir vis atrasti panašumų su savimi, pripažinkim, yra retai pasitaikanti proga bei didžiulis malonumas, todėl knygą pirmiausia rekomenduočiau į rankas paimti tiems, kurie dar nėra atradę savo nutrūktgalviškosios pusės.

 Įspūdžiui sustiprinti Robyn Schneider įterpė ir romantinę liniją, bet man ji nepasirodė esminė – sakyčiau, autorė kur kas ryškiau perteikė pagrindinių herojų asmenybių virsmą. Visgi, kad ir kaip ten bebūtų, meilės istorija mezgama, o kartu su ja kyla intriga. Ar tikrai visos meilės istorijos Letheme baigiasi vienodai - kai kuris nors vienas iš dviejų būna paliktas?

 Reziumė, knyga paliko gerą įspūdį, rekomenduočiau ją tiems, kuriems patinka šmaikščiai parašytos, bet gana gilias mintis slepiančios istorijos. Beje, nors ir nemėgstu lyginti autorių, šįkart paantrinsiu leidėjams - tarp Robyn Schneider ir John Green rašymo stilių galima atrasti panašumų, todėl, jei esate šio rašytojo gerbėjai, patariu susipažinti ir su R. Schneider kūryba. Gero skaitymo bei atradimų!