Jason Reynolds „Vaikinas juodu kostiumu“

Jason Reynolds

 Apie romaną „Vaikinas juodu kostiumu“ nieko negirdėjau iki tol, kol smalsumo vedina nepasidomėjau leidyklos „Gelmės“ leidžiama serija „Paribio istorijos“. Pasirodo, Jason Reynolds kūrinys, į lietuvių kalbą išverstas dar 2014-aisiais, yra pirmoji jos dalis (beje, dalys tarpusavyje nesusijusios, „Paribio istorijos“ šiuo aspektu panėši į knygų ciklą „Beveik suaugę“). Kas patraukė mano dėmesį, tai laidojimo namų, kaip fono elemento, panaudojimas – gan netikėtas sprendimas YA literatūroje. Romaną perskaičiau vienu prisėdimu (be to, jog buvo be galo įdomu, jis ir ne tokios didelės apimties – vos 192 p.), skaitydama permąsčiau daugelį dalykų ir vakarodama iki išnaktų itin maloniai leidau laiką.

 Jason Reynolds pavardę turbūt esate girdėję nedaugelis Jūsų, bet užsienyje jis – gerai žinoma persona. Rašytojas yra sukūręs šešis romanus paaugliams, o jo galvoje, kaip pats teigia, sukasi devynios galybės naujų veikėjų vardų bei siužetinių linijų, kylančių kiekvienąkart važiuojant traukiniu namo. „Jason Reynolds yra pamišęs. Dėl istorijų. Jei kada traukinyje kalbėsiesi su draugais ir jį pamatysi, žinok, kad jis klausosi kiekvieno tavo žodžio. Taip, jis kišasi į tavo reikalus. Nes yra smalsus. Ir tu jį įkvepi. Nes esi jo herojus.“ – štai taip oficialiai pristatomas Niujorke gyvenantis amerikiečių rašytojas. Paties Jason Reynolds teigimu, jo aplinka visada buvo kupina spalvų bei kibirkščių, todėl gyvenimas, galima sakyti, visas istorijas parašė jam pats. Vienu žodžiu, autorių įvardyčiau kaip labai gabią ir įdomią asmenybę – su dideliu malonumu perskaityčiau (o gal net mėginsiu perskaityti angliškai, jei nebus išverstos į lietuvių kalbą) ir kitas jo knygas.

Knygos viršelis

 Pagrindinio romano „Vaikinas juodu kostiumu“ veikėjo septyniolikmečio Matjaus Milerio pasaulį supurto šeimos tragedija – netekus mamos, niekas iš aplinkinių – nei bendraklasiai, nei tėtis, su netektimi kovojantis savais metodais, – negali padėti numalšinti jo patiriamo skausmo. Laimei, Matjus gana netikėtomis aplinkybėmis gauna pasiūlymą padirbėti laidojimo namuose, kuris tampa ne tik proga prisidėti prie šeimos namų ūkio išlaikymo, bet, kad ir kaip keistai skambėtų, ir galimybe jaustis ne tokiam vienišam. Beje, nors pagrindinė knygos tema yra sielvartas, joje palikta vietos ir romantikai. Skaudžiausiame savo gyvenimo etape protagonistas sutinka merginą, praradusią visa, kas brangiausia, bet nepalūžusią, taigi pasižyminčią kaip tik tomis savybėmis, kurių taip trūksta Matjui.

 Nežinau, kaip Jums, bet man retai pasitaiko, kad skaitant romaną savaip patiktų kiekvienas jo veikėjas. Štai Matjus dėl savo atvirumo, nuoširdumo, suvokimo, kad išsiskiria iš minios ir to neslėpimo, įspūdį paliko jau nuo pirmo puslapio. Tai herojus, kurį daugelis tikriausiai apibūdintų epitetu „paprastas“, bet tokie „paprasti“ veikėjai dažniausiai turi savotiško nepaprastumo, dėl kurio ir tampa įdomiausi. Taigi, kaip jau minėjau, apie Matjų kone instinktyviai norėjosi sužinoti  daugiau – ne tik tai, kaip baigsis jo istorija, bet ir kuo jis gyveno praeityje, kuo gyvena dabar, ką galvoja apie ateitį. Atskiro paminėjimo dėl savo išminties vertas ir laidojimo namų savininkas ponas Rėjus (gaila, kad su juo dialogų nebuvo tiek jau daug), ir Matjaus mama, vis iškylančia vaikino prisiminimų figūra, kurios meilė bei šiluma savo sūnui, regis, net smelkėsi iš knygos puslapių.

Angliškas viršelis

 Kūrinyje gan ryškus ir Bruklino, gausiausiai apgyvendinto Niujorko rajono, vaizdas. Tiesa, į jį atidžiau pažvelgiau jau vėliau, domėdamasi užsieniečių atsiliepimais apie knygą, nes vertimas, matyt, mažiau perteikė gatvės kultūros gyvybę, todėl atminty įstrigo kiek kiti aspektai. Visgi skaitant romaną patarčiau dėmesį atkreipti ne tik į aprašomas laidotuvių scenas, kuriose išryškėja kultūriniai skirtumai, bet ir į kvapų, garsų, žmonių margumyną, nuo mažumės supantį Matjų.

 Vienintelis dalykas, prie kurio galėčiau kabinėtis, tai kiek padrikas siužetas – nors ir patiko ryšiai tarp kūrinio veikėjų (kai kurie jų buvo netgi netikėti bei nustebinę), finale autorius paliko gana daug nesuvestų galų ir neatsakytų klausimų. Keistoka, kad pagrindinę istoriją apipynus kitų veikėjų likimais, nemažai dėmesio skyrus tų veikėjų plėtotei, vėliau jie autoriui, rodos, tapo nebesvarbūs – minėtos istorijų gijos buvo nutrauktos. Pasigedau kokio apjungimo, nes dabar susidarė įspūdis, jog romanas mažumėlę neišbaigtas.

  Visgi sunku pasakyti, ką tokio turi ši knyga, kad priverčia tiek galvoti – ir apie gyvenimo trapumą, ir apie visa ko laikinumą, ir apie aplinkinius žmones, kurių kiekvienas išgyvena savo istoriją. Nors kūrinys nedidelės apimties, jame telpa labai daug. Rekomenduotina ir tiems, kurie kovodami su netekties skausmu jau dėvėjo juodą kostiumą, ir tiems, kurie jį dar dėvės – deja, mirtis ir gyvenimas nuolatos eina greta.