 |
| Ruth Ware |
Paskutiniuoju metu labai pamėgau
psichologinius trilerius, todėl naujienų skilty pasirodžius Ruth Ware romanui
„Tamsioje tamsioje girioje“ apsidžiaugiau kaip mažas vaikas. Išraiškingas,
intensyvus, dinamiškas viršelis, mįslinga anotacija, įtraukiantys pirmieji
sakiniai – viskas bylojo, kad atvertus šią knygą laukia kelios kvapą
gniaužiančios skaitymo valandos. Ar jos tokios buvo? Netrukus papasakosiu
išsamiau.
Autorės teigimu, mintis parašyti „Tamsioje
tamsioje girioje“ jai kilo pašnekesio su drauge metu. Šiai prasitarus, kad
niekada neskaitė trilerio, kurio veiksmas vyksta mergvakaryje, virš Ruth Ware
galvos įsižiebė idėjinė lemputė ir kaipmat užgriuvo galimų siužetų bei veikėjų
lavina – ji ėmė jausti nenumaldomą troškimą tą istoriją papasakoti. Ir, žinoma,
norą netrukus įgyvendino. O smagiausia tai, kad romanas sužavėjo ne tik draugę,
bet ir gausybę po visą pasaulį išsibarsčiusių skaitytojų, nes knyga sulaukė
išties didelio pasisekimo – buvo išversta į keliolika užsienio kalbų, tarp
kurių nuošaly neliko ir lietuvių.
 |
| Knygos viršelis |
Kūrinio protagonistė Nora – 26-erių metų
kriminalinių romanų rašytoja, besimėgaujanti savo maloniu bei jaukiu gyvenimo
režimu. Tačiau vieną dieną jos ramybę sudrumsčia elektroninis laiškas –
kvietimas į daugiau nei dešimtmetį nematytos buvusios geriausios draugės Klerės
mergvakarį. Klausimas „Kodėl, Klere? Kodėl dabar?“ nepaleidžia jos nuo pat tos
akimirkos, kai atidaro laišką. Tačiau kliautis intuicija greitai tampa per vėlu
– po keturiasdešimt aštuonių valandų Nora, kruvina ir dalinai praradusi
atmintį, pabunda ligoninės palatoje. O ėmusi dėlioti prisiminimų nuotrupas,
suvokia kraupią tiesą – jau geriau nebūtų prisiminusi to, kas ten įvyko...
Taigi siužetinė romano linija nėra visai
vientisa – istorija pasakojama būtuoju laiku ir protarpiais ją perskrodžia
blyksniai iš dabarties, kurioje Nora, kamuojama klausimų, į kuriuos tik ji
viena turi atsakymus, guli ligoninėje. Kas įvyko, nežinom nei mes, skaitytojai,
nei pagrindinė veikėja, dar geriau – nei viena pusė nenumano, kuo galima (jei
išvis kuo nors galima) pasitikėti, nes kuo toliau, tuo labiau Norą kausto baimė,
kad ne kas kitas, o ji pati prie kažko bus prikišusi nagus. Trumpai tariant,
sumaištis, tvyranti Noros galvoje, glumina ne tik ją pačią, bet kaipmat persiduoda
ir skaitytojui, o kartu stiprina taip trokštamą įtampos bei nežinios jausmą.
 |
| Angliškas viršelis |
Kalbant apie kitus kūrinio veikėjus,
kiekvienas jų – itin savitas, vos ne drastiškai besiskiriąs nuo kito, tad buvo
įdomu stebėti elgseną atsidūrus grupėje. Susidaryti nuomonę apie kiekvieną iš
herojų pavyko toli gražu ne iškart, ką ir bekalbėti apie gilesnį kapstymąsi,
pavyzdžiui, tam tikrų poelgių ar motyvų aiškinimąsi.
Aplodismentų verta ir veiksmo vieta,
prisidedanti prie gan šiurpokos atmosferos kūrimo. Mergvakaris vyksta keistoje
iš stiklo ir plieno pastatytoje viloje, stūksančioje tamsios tamsios girios
glūdumoj. Pastate, primenančiame stiklinį narvą, ir Nora, ir kiti susirinkusieji
jaučiasi tarsi išstatyti apžiūrai – lyg būtų kokie aktoriai prieš tamsoje
neįžvelgiamus žiūrovus. Tai glaudžiasi siejasi ir su viena pagrindinių knygos
temų – po persona (viešu asmens veidu) paslėptos tikrosios žmogaus esybės
atskleidimu. Sakyčiau, gan įdomi temos koduotė aplinkos detalėse.
Apibendrinant, romanas nenuvylė,
bet, prisipažinsiu, tikėjausi daugiau. Pasakojimas turėjo daug potencijos –
autorė tiesiog meistriškai rutuliojo tarp veikėjų besitvenkiančią įtampą, bet
kulminacija viso to paliktą įspūdį, mano nuomone, suprastino, nes nebuvo nei
labai išradinga, nei visiškai nenuspėjama. Sakyčiau, knyga ypač turėtų patikti
psichologinių trilerių gerbėjams, kuriems nesvetimos praeities nuoskaudų temos
ir tiems, kurie smalsauja apie pagrindinės herojės, kremtančios detektyvų
rašytojos duoną, patekimą į plunksnos vertą situaciją. Gyvenimas ironiškas, ar
ne?
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą