2016 m. spalio 1 d., šeštadienis

Jill Hathaway „Slydimas"


Jill Hathaway
 Ar kada esate pagalvoję, kaip būtų įdomu į pasaulį pažvelgti kito žmogaus akimis? Jill Hathaway romane toks gebėjimas - ne fikcija, o realybė: šią neįprastą likimo dovaną (arba prakeiksmą - nelygu, kaip pažvelgsi) turi pagrindinė kūrinio herojė Vija.  

 Kebliausia, jog protagonistė, nevalingai įslydusi į kito žmogaus sąmonę, nė nenutuokia, kas tasai asmuo, kurio akimis dairosi, esąs. Kiekvienas pojūtis - garsas, kvapas, probrėkšmiais šmėkštelėjusi aplinkos detalė - jai virsta orientacinio pobūdžio nuoroda, padedančia susigaudyti įslydus į (ne)pažįstamojo kūną. Tačiau, kai vieną dieną Vija atsiduria žudiko, su peiliu stovinčio prie geriausios sesers draugės Sofi, galvoje, mergina bloškiama atgal spėjusi suvokti tik viena - Sofi ne nusižudė, o buvo nužudyta. Taip šis pasakojimo vingis tampa istorijos „vinimi" - Vija pradeda aiškintis kriminalinio nusikaltimo aplinkybes, o narpliodama mįsles grimzta tik į dar painesnį paslapčių bei melo liūną.

Knygos viršelis
 Taigi romaną, pasižymintį laipsnišku tiesos atskleidimu, išlaikyta intriga ir paslapties motyvu, galima laikyti detektyvu, nes jis atitinka šiam žanrui būdingus bruožus. Tačiau kūrinyje ryškūs ir paranormalūs, mistiniai elementai, be to, dėmesys skiriamas paauglių gyvenimo realijoms, tad „Slydimas", aprėpiantis daug temų, gali sudominti įvairių kategorijų mėgėjų dėmesį. Sakyčiau, įspūdinga, kad į gan nedidelės apimties (viso labo 256 puslapių) istoriją be pagrindinės žmogžudystės narpliojimo linijos rašytoja palietė ir vidurinės mokyklos dramą, atskleidė Vijos santykius su artimaisiais bei draugais, įnešė šiek tiek romantikos ir netgi perteikė kai kurių romano herojų dvasinį augimą. Galiu patikinti - skaitant kūrinį nuobodžiauti neteks - be to, kad reikės akylai sekti užuominomis norint išsiaiškinti Sofi žūties kaltininką, dar liksite nustebinti įvykių gausos, dramatiškų siužeto vingių ir paliestų aspektų.

Angliškas viršelis
 O štai apie pagrindinę veiksmo liniją susidariau kiek dvejopą nuomonę. Didžiausias privalumas - „Slydimas" nėra vienas tų romanų, kai skaitytojui kortas atskleisti pavyksta gana greitai, o romano protagonistas dar ilgai ir nuobodžiai nesuduria galo su galu. Vija įtarinėjo absoliučiai visus, neatmetė nei vienos absurdiškiausios teorijos, todėl didumą siužeto žengė koja kojon su manimi. Deja, nuvylė pabaiga - autorė, meistriškai sukūrusi užuomazgą, intrigą ir palaipsniui plėtojusi siužetą, išaiškėjus didžiajai (ir, gaila, didelio įspūdžio nepalikusiai) paslapčiai ženkliai paspartino įvykių tėkmę ir praleido progą šokiruoti skaitytojus, sužaisti jų emocijomis - atrodė, neišnaudojo galimo potencialo. Visgi finalas, nors ir užima svarią vietą darantis bendrą įspūdį, nenusvėrė svarstyklių iki galo - jį daugiau mažiau atpirko kitos kūrinio detalės.

Angliškas viršelis
 Viską apibendrinus, autorės idėja ir koncepcijos išpildymas yra originalūs, todėl kūrinį rekomenduoju perskaityti realistinių istorijų, pagardintų fantastikos žiupsniu, mėgėjams. Taip pat tiems, kurie nori panarplioti detektyvines mįsles - ši, manyčiau, ganėtinai lengvas kąsnis patyrusiems, tačiau pradedantiesiems turėtų palikti įspūdį. Beje, greitai, lengvai skaitomas, dėmesį prikaustantis pasakojimas turi tęsinį Impostor, kuris, deja, nėra (ir, atsižvelgiant į leidimo metus, veikiausiai nebus) išverstas į lietuvių kalbą. Visgi „Slydimas" sukomponuotas taip, kad jį galima skaityti ir kaip savarankišką kūrinį, nors pati tikrai neatsisakyčiau pažiūrėti, kuo skaitytojus nustebino antroji serijos dalis.

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą